BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mano Liepaites

Akmenimis grįsta gatvelė, iš abiejų pusių apsodinta liepomis, o ant jos nusileidus mėlyna naktis. Einu ja, po kojom girgžda sniegas, akys sausos, o širdis verkia. Nuostabi gatvelė - ypač pavasarį, kad sužydi vyšnios ir obelys šalia senų, didelių medinių namų. Štai ten, tolėliau, neįmanoma nepastebėti dviaukščio mūrinio namo. Ypač dabar, kai balkone, kaip ir kasmet tokiu metu, stovi trys papuoštos įvairiaspalvėmis lemputėmis eglutės. Toks jaukus, artimas vaizdas ir jausmas:tas žiemos kvapas, Kalėdų nuojauta ir laukimas kalėdinio koncerto.

Praveriu vartus, kuriuos varsčiau daugiau nei 11 metų. Įeinu į kiemą, kuriame žaisdavau su kitom liepaitėm, o vėliau mėgdavome pasėdėti šiltesnėm rudenio ar pavasario dienomis.

Įeinu į Liepaites. Kaip visada išgirstu muziką, pro šalį prabėga pora mergaičių, praeina keli mokytojai ir praslenka lėtapėdis-geraširdis budintysis senukas. Taip, Liepaičių su niekuo nesumaišyčiau. Atidžiai perskaitau visus skelbimus ir įeinu į virtuvę. Ten sėdi keletas merginų iš mano choro. Ne, choras jau ne mano, choras jau jų.  Keista, kad nebėra tiek daug pažįstamų veidų kaip anksčiau.

- o , Milda, ką tu čia veiki?

- Atnešiau atiduoti suknelę…

Akys sausos, bet širdis verkia. Virtuvėje stovi virdulys, pora neišplautų puodelių, kuriuos šildė arbata. Pakabintas blizgutis, kuris atrodo visai ne į temą, o nuo lempos dar nuleistas kalėdinis žaisliukas žmogaus galvos lygmeny (taip, tai tikrai netrukdo vaikštant:). Ant sienos pakabintas paskutinis merginų-beveik mano- nors jau nebe- choro apdovanojimas - laikrodis - smuiko raktas. Jis puikiai čia tinka… Atgyja vaizdas, kaip plojom ir džiaugėmės, kai išgirdome frazę: “Ir šiuo prizu apdovanojamas Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos “Liepaitės” merginų choras”.

Visos virtuvėje sėdėjusios merginos suėjo į klasę, o aš likau. Žinoma, Liepaitėse ilgai viena nepasėdėsi, tuoj ateis kokia nors pažįstama, bet tai yra puiku.

- Pasiilgau Liepaičių, - sako Rūta, kuri, kaip ir aš, dvyliktokė. - Jau dvi savaites čia nebuvau, norėjau ateiti. O… Tu jau nebelankai. Keista, kai sąrašo pradžioj mokytoja nepasako tavo pavardės…

O man taip pat  keista, kad neinu keliu, kuriuo ėjau tiek metų, kad nevarstau durų ir vartelių, kuriuos varstydavau.

Atėjo mokytoja ir aš pasakiau, kad jau atnešiau suknelę. Viskas tuo ir pasakyta. Džiaugiuosi, kad nereikia tarti frazės: “Aš nebelankysiu”. Nes iš tiesų, liepaite būsiu visada. Visada.

Mokytoja apkabino, palinkėjo to, ko dabar labiausiai trokštu ir ko man labiausiai reikia. Visi Liepaičių mokytojai, kurie mokė ir mane,  išleido mane  tarsi savo vaiką į pasaulį. Ir nors dauguma mokytojų taip sako, žinau, kad jų žodžiai patys nuoširdžiausi, nes šiuose muzikos namuose yra tik tėvai ir mergaitės. Liepaitės.

Žinai, visada didžiuodavausi, kad esu liepaitė. Visada. Ir visada didžiuosiuosi. Nors nebuvau išskirtinė, bet užtat man Liepatės buvo išskirtinės. Visada taip gera būdavo atsakyti į klausimą, kur aš dainuoju. Ir ne dėl skambių frazių kaip: geriausias Lietuvoje merginų choras, daugiausia tarptautinių apdovanojimų  pelnęs Lietuvos mergaičių choras ir pan. O dėl to, kad ten šilta. Dėl to, kad ten sušyla širdis, gimsta svajonės ir draugystė, kartais net kačiukai. Esu buvusi ne vienoj Vilniaus muzikos mokyklų. Ir supratau, kad mano kvailas užsispyrimas eiti į Liepaitės buvo pats pats protingiausias per visą mano užsispyrėlės gyvenimą.

O žinai, kodėl nuėjau būtent į Liepaites? Mano kaimynė lankė Liepaites, bet buvo 4 metais vyresnė. Kai ji buvo 4, dainavo jaunučių chore ir turėjo žydrą liepaičių suknelę. Man ta suknelė buvo beprotiškai graži, todėl užsispyrėliškai reikalavau, kad mane nuvestų būtent į Liepaites…

Ši kartą jausmas, išėjus iš Liepaičių, buvo kitoks, nei visada.  Šį kartą neapsakomą lengvumą ir mėgavimąsi akimirka prislopino graudulys. Baigėsi vienas nuostabiausių mano gyvenimo etapų. Bet jis padovanojo tiek gėrio, tiek džiaugsmo, išminties, kad išliks gyvas atminty visa gyvenimą.


Rodyk draugams

Komentarai (10) »

  1. 1

    thony rašė,

    2007-11-30 @ 21:01

    yra gi ir Liepos :)

  2. 2

    Milda rašė,

    2007-11-30 @ 22:12

    Ateis laikas ir liepoms :) gal kai jau ir pati auginsiu būsimąją liepaitę:) o tada tai bus :) prasidės liepų era :)

  3. 3

    sapne rašė,

    2008-01-19 @ 19:28

    o aš nenoriu niekada baigti Liepaičių.

  4. 4

    Anonimas rašė,

    2008-10-25 @ 22:34

    ar zinote koks liepaiciu mokyklos el pasto dezutes adresas atsiuskite man i pasto el dezute

    labai prasau

  5. 5

    Anonimas rašė,

    2008-10-25 @ 22:36

    mano adresas gretajankauskaite.greta@gmail.com

  6. 6

    Audrute rašė,

    2009-02-13 @ 21:03

    Liepaites - meno antri namai :) dabar statom nauja, misru chora, tai nelabai lenva :) labai graziai liepaites parasei… Liepaites tau padekos :D

  7. 7

    Jurate :) rašė,

    2009-03-01 @ 19:22

    Skaiciau ir sirdyje pasipyle asaros, rodos ir skruostu nusiris…
    Koks pazystamas jausmas, kokie nuostabus ir silti prisiminimai…
    Kartais atrodo, kad viska atiduociau uz dar kelis metus Liepaitese, uz dar kelis garsus chore, uz dar kelias mok. Jolitos pamokas…

  8. 8

    Jolita rašė,

    2010-05-30 @ 22:01

    Labai gera uzklysti i tokia sviesia, tokia silta minciu karalija! Dziaugiuosi,
    kad muzika mus junge ir stiprino. Linkejimai visoms !

  9. 9

    Istikima Liepaite rašė,

    2010-11-07 @ 18:19

    Kaip grazu. Niekada nenoriu pabaigti liepaiciu.

  10. 10

    Jolita rašė,

    2011-03-10 @ 18:25

    Ar leistum, Autore, tavo sirdinga teksta panaudoti atnaujinamoje “Liepaiciu” svetaineje? Noretume nurodyti ir autoriu.Lauksiu atsakymo.J.

Komentarų RSS · TrackBack URI

Tavo komentaras: