BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Taip. Išgerti puodelį kavos prie jūros. Jausti artimą petį šalia. Taip… tai tikrai yra vienas nuostabiausių dalykų gyvenime.

Išeiti palydėti saulės. Žinai, o vienai man neišeina. Reikia, kad kažkas būtų kartu.

Per Tėvo dieną eiti su tėčiu žvejoti ant molo, traukti plekšnes iš jūros! mauti krevetes ant kabliuko. Ir pasijausti vėl … vaiku… kai tėtis leidžia laimikį ištraukti man.

Taip. Dalintis džiaugsmu ir jį kurti nėra jau taip sunku.

p.s. - Tėti, o čia buvo kada nors bent viena moteris  atėjusi žvejoti? - Paklausiau aš, kai nulipinėjom nuo akmenų.

- Buvo tokia viena, - atsako tėtis, - bet tik krevetes valgė.

Užaugus noriu būti kaip Tėtis. Kaip Mama. Kaip Brolis. Kaip Gabi.

Užaugus noriu būti Savimi. Su gerosiomis jų savybėmis.

.

ekspromto pabaiga

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Mes Varnų saloje

Šiandien, o gal vakar… Begalybiškai užsimaniau VASAROS.

Kai laikas tampa Mano. Kai jis nespaudžia, nekankina. Kai jis išnyksta. Kai kaime neskaičiuoji valandų.

Ir saulėtą dieną skinu serbentus. Atsargiai atitraukdama kiekvieną šakelę, nes, nors sakau, kad vorų jau nebijojau, “jie tiesiog man nepatinka”, tai iš tiesų tikrai bandau išvengti kokio voro ar vabalo, duodama savo lėtumu jam laiko susiprasti lėkti ar skirsti šalin.

Žinai, iš tiesų tai užsimaniau šiandien ne vasaros. O perskaityti dar kartą “Mes Varnų saloje”. Jau keleri metai, kai pasigendu šios knygos. Kažkur prapuolė kraustant komodas, spintas ir knygų sandėliukus. O šiandien Brolio kambary - štai, “Mes Varnų saloje” guli ant stalo.

Iš tiesų, tai vasara būna kaime.

Kai brendi pro rugius, kai lauki vasaros įvykio - kada atvažiuos kombainas.

Arba kai eini vežti šieno. Kai kluone mini šieną, ir nekreipi dėmesio, kad ten daugybė vorų - nes pernelyg smagu.

Vasara… Kai lydžiu močiutę melžti karvės.

Kuri be proto graži. Tokios didelės ir žydros akys, o blakstienų grožis neišpasakytas. Glostydavau karvutės nosį, žiūrėdavau į jos nuostabias akis ir bijodavau jos ragų. Dar kartais su šaka nuo karvutės baidydavau muses, varmus ir kitus gyventi neduodančius padarus.
taip. buvau labai maža.

O vasarai įpusėjus, kai mama vėlyvais vakarais virdavo uogienes lauko virtuvėlėje, aš klausydavau, kaip už lango čirpia žiogai. Į kiemą ateina vėsuma. Dar kur ne kur suloja kaimo šuva. O danguje - paukščių takas. Toks nuostabia šviesus. Mes jau einame trobon. Pažiūriu į gandrus. Miega savo lizde. Ryt jų vaikai mokinsis skristi.

Dar vasara kartais primena jūrą. Bet ten jau mano didesnės prisiminimai…

Šiąnkat aš savo vaikystės vasaroj. Svajojanti apie Varnų salą.

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

o man poezija

Uch, beveik niekada neskaitydavau poezijos. Net nežinau kodėl. O dabar, jau kokia savaitė, negaliu atsigėrėti eilėraščiais. Čepauskaitė, Martinaitis, Mekas. Ir daug kitų. Galbūt dar neatrastų. Galbūt - dar neatsiradusių.

Viduje padvelkė atostogomis. Tokiomis, kokios būdavo vaikystėje - nerūpestingomis. Kai kažką veiki, bet niekas nevargina. Su pavasario gaiva, pasidarė ir man lengviau. Žinai, buvo nuostabiai gera pribudus ryte išgirsti lietų. Ir dar pagulėti lovoje ramiai, apsiversti ant kito šono ir žinoti, kad gyvenu. Nepaskęsti smulkmenose. Štai kas svarbiausia - NEPASKĘSTI SMULKMENOSE.

Po vėlyvų pusryčių su Noriuku išėjom į mišką. Dar lynojo, todėl labai labai kvepėjo. ( O man patinka lietus. Gal dėl to ir gimiau Lietuvoje). O kiek paukščių, koks čiulbėjimas!!!  Upelis sriauniausiai teka.  O ant žibučių kalno tyliai tyliai mėlynuoja tamsiai žydra paslaptis.. Taip. Pavasaris.

Ir pavasaris ne tik miške. Pavasaris mieste. Pilna žmonių. Keistų. Ir gražių. Skamba visos pakampės nuo pokalbių, juokų, gitaros stygų ir dainų. Žmonės. Žmonės ant dviračių. Su riedučiais, riedlentėmis. Su svajonėmis, mintimis. Su rūpesčiais. Bet nedideliais - juk pavasaris. 

 

Žinai, man visada patikdavo, kai prie namų pražysdavo snieguolės. Ir man gražu. Ir man poezija.

Rodyk draugams

Komentarai (2) »

taip gimsta tyla

taip gimsta tyla

kai naujai atrasti žmonės dar per nauji

o seniai mylimi jau tolsta

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Ir vis dėlto, kam mes gyvename?

Kūnui? Sielai? Tėvams? Valstybei? Tėvynei? Draugams? Žmonijai?

Šis įrašas bus gal ne visai apie tai. Bet, manau, į šį klausimą verta atsakyti bent jau sau (kad ir paslapčiomis) kiekvienam.

Šis įrašas, maty, bus apie tai, ką reiškia suprasti muziką. Atpažinti simfoniniame orkestre, kuris instrumentas atlieka kurią partiją? suprasti schemas, kuriomis naudojasi dirigentas? Suprasti, kaip įmanoma vienu metu ir žiūrėti į natas ,ir matyti dirigento batutą? Ar girdėti ketvirtatonius, ar bent jau suprasti, ką jie reiškia, kaip jie gimsta? Suprasti, kada grojama švariai, kada orkestras išsiskiria su choru?

Ji sakė, kad nesupranta muzikos.  Bet vis dėlto ja be galo žavisi. Skambėjo Bethovenas. 5 simfonija. Skambant aplodismentams, ji nusibraukė ašarą.

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Paguoda

Ir tuomet Dievasn tarė:

kai ko nors netenki

toj vietoj

atsiranda kertelė

ir man

Vytautas V. Landsbergis

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Tyla. Fatališkas žinojimas.

I

Tyla

 

Kaip pasakytų Oskaras Koršunovas, radau save mirusią. Viduje visiška tyla. Ne ramybė, o tyla. Ne tuštuma, nes juk ten, kur tuščia, kartas nuo karto nuskamba aidas, aidas nuovargio nuo savęs. Tai pati nejaukiausia  tyla iš visų įmanomų tylų. Tarsi gyvenimas be skonio, muzika be garso (kai smičius slysta stygomis, tačiau sustabarėję smuikininko pirštai nesugeba išgauti vibrato, tad pasigirsta tik džeržgimas). Tėra tik tyla… tyla…
Ir dienoraščio lapai tokiomis “tylos” dienomis lieka tušti. Lieka tarpas tarp dviejų neišpildytą datų. Tarpas, kuriame nėra nei skausmo, nei džiaugsmo. Jis tarsi neišmestas kauliukas - praleistas ėjimas. Tu sustoji, o kiti eina toliau (nebūtinai pirmyn, dažnai netgi atgal). Ir tai tarpas, kuris nieko nepalieka. Tik pasiima. Laiką. Todėl ta tyla - praradimo tyla.
Tačiau kiekviena pauzė muzikoje tėra tarpas tarp dviejų frazių, metas atsikvėpti ir patylėti širdimi, pirštais, plaučiais ir smegenimis. Tai varginantis poilsis, po kurio labai gera gyventi.

 

 

I I

Fatališkas žinojimas

  

Kaip sakoma Šventajame Rašte, žmogus yra Dievo atspindys. Kiekvienas žmogus, tik vieni nueina vienais takais, o kiti - kitais. Ir vienuose tas atspindys yra ryškesnis, kai kituose - neįžiūrimas. Kiekvienas turi savo istoriją, su savais pakilimais ir nuopuoliais, potvyniais ir atoslūgiais. Nutarus pabūti turiste savo sieloj, supratau, kad turiu kur kas daugiau tylėti, tylėti idant išgirsčiau kitus. Niekada negalvojau, kad pasauliui trūksta tiek daug ausų, o kiekvienas, prie kurio prisėdau per porą pastarųjų dienų, rodos, tik to ir telaukė, kad galėtų kalbėti, kalbėti jį girdinčiam žmogui.

Aš tyliu, bet ta tyla visai kitokia nei buvo.  Ana  - spengianti , bekvapė ir bespalvė, beskonė ir bejausmė. Ši - girdinti tyla, gerianti, imanti ir kartu duodanti, besimokanti gyventi iš tų, kurie jau daug nugyveno. Atradimo tyla.

Skirtingi likimai priverčia įsiklausyti į tai, ką šnabžda manasis. Pirmasis mano guru buvo Kėrė, patyręs tikrai fatališkus išgyvenimus, tarp kurių - du insultai. Po pirmojo atsigavo gana greit ir lengvai, dabar apie jį kalba ne kaip apie pirmąją, bet kaip kaip apie tą „mažąjį”, rodydamas mažojo piršto galiuką. Deja, po kelerių metų savo smūgį sudavė ir antrasis insultas, atėmęs iš įdomaus, apie daug ką nusimanančio vyro, kalbos ( o gal veikiau žodyno?) dovaną. Nežinau, kiek žodžių jis moka pasakyti, bet ypač dažnai kartoja frazę „dabar viskas kitaip atrodo” arba „grožis bus”. Taip vieną vakarą jo klausiausi visą valandą, po kurios mano močiutė paklausė, ar susikalbėjau su Kėre. Susikalbėjom. Gal ne viską supratau, tačiau išgirdau prasmę, kurią taip dažnai žmonės praklauso. „Ir kas tas grožis, nesuprasi”, - piktinosi močiutė. O tas grožis, kurį jis taip dažnai mini, beveik visada yra Grožis, turintis kur kas tauresnę prasmę. Kaip pasakytų mano draugė Ieva, Grožis yra universalesnis už grožį, kaip kad dalykas yra kur kas universalesnis už daiktą”.

Bet ne tai buvo didžioji mano suprasta Prasmė. „Aš viską žinau, tik pasakyt nemoku”, - sako Kėrė. O gal dėl to ir žino, kad pasakyt nemoka? Gal tyloj supranti daug daugiau, nes tyloj išgirsti save? Dar Kėrė pasakojo, kad  po insulto nemokėjo ir dabar dar daug ko nemoka pasakyti. „Tik poterius mokėjau, visas maldas ir litanijas prisiminiau”. Argi ne fatališka?

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Maži džiaugsmai

Šią vasarą pavadinau mažų džiaugsmų. Be tai toli gražu nereiškia, kad  kad tie džiaugsmai buvo mažiau džiaugsmai. Ir juk geriausieji ir jaukiausieje būna maži dalykai. Iš tų mažutėlaičių susideda visuma.

Mano maži džiaugsmai:

  • Žiūrėti į žaidžiančius šunelius
  • Prakalbėti iki ryto
  • Dainuoti, dainuoti ir dar kartą dainuoti
  • Suptis
  • Pasakoti anekdotus
  • Pradžiuginti ką nors vakariene
  • Kepti blynus
  • Eiti į svečius
  • Nusišypsoti nepažįstamam žmogui
  • Padaryti gražią nuotrauką
  • Skaityti atvirukus
  • Juoktis
  • Miegoti palapinėje
  • Pamatyti kažką naujo
  • Maudytis upėje, čiuožti nuo krioklio, lįsti po kriokliu
  • Kutenti Dominyką
  • Prisiminti, ką naktimis veikdavau Kalvarijoje
  • Skaityti knygą, kai už lango lyja lietus, ir gerti arbatą iš LiPSA’os puodelio
  • Atvirauti
  • Vaikščioti vakarėjančiomis Vilniaus gatvėmis
  • Maudytis naktį ramiame ežere
  • Marinuoti grybus
  • Apsivalgyti trešnėmis
  • Nustebinti ką nors
  • Užuosti samanas
  • Pririnkti daug daug čiobrelių
  • Skinti liepžiedžius ir svajoti, kaip žiemą juos visiems dovanosiu
  • Jausti, kad esi šalia
  • Tranzuoti
  • Įgyvendinti planus
  • Susipažinti
  • Rasti grybų
  • Glostyti Norutę
  • Savanoriauti
  • Žiūrėti į dangų
  • Po pirties išsimaudyti jau garuojančiame prūde
  • Žaisti stalo futbolą
  • Fotografuotis
  • Įlipti į piliakalnį
  • Klausyti swingo ir ne tik
  • Svajoti
  • Laukti ko nors svarbaus
  • Rašyti laiškus
  • Skaityti laiškus
  • Pietauti su trimis damomis
  • Kalbėti koduota kalba
  • Žiūrėti gerą kiną
  • Pamatyti, kad atvirukai jau nebetelpa dėžutėje
  • Dėkoti Dievui už tai, kad jau nebesuskaičiuoju savo džiaugsmų, už tai, kad turiu Žmones, pačius pačiausius

Rodyk draugams

Komentarai (4) »

Į tolį

Prisiminus pernykštę vasarą, džiaugiuosi, kad ji  - pernykštė. Nepaisant visų gėrių, kurie mane aplankė (kelios dienos šiaulietiškame kambarėlyje Troškūnuose, nauji žmonės, naujas choras, Makedonija), taip gera, kad praėjo tas laukimas, tas apmaudas ir dar daug kitų negerų dalykų, kamavusių mane.

Bet šią vasarą supratau, kad žmogus, eidamas svajonės link, susiduria su  kliūtimis. Jei puikūs rezultatai, tai bus nepalankūs tėvai, arba pakiš koją koks nors lietuvių kalbos egzaminas.

Tiksliai nepakartosiu frazės, bet sako, kad jei tikslo link judi labai lengvai, tai kažkas ne taip, kažką pražiopsojai.

Dabar manau, kad viskas gyvenime vyksta taip, kaip ir turi vykti.

Pamenu, kai prieš vieną labai svarbų konkursą mokytoja Jolita labai jaudinosi. Mes jau tuoj turėjome išeiti dainuoti ir aš pasakiau mokytojai: ” Mokytoja, viskas bus gerai”. O jis pažiūrėjo tiesiai man į akis ir atsakė: “Viskas bus taip, kaip ir turi būti”. “Vadinas, gerai”, - pagalvojau.

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Vaikų pasauly

Nors iki apvalaus mano gimtadienio ne tiek  jau daug laiko ir teliko, jaučiuosi pats tikriausias vaikas. Kartais tarsi jaučiu spaudimą būti “didele”, bet kažkaip neišeina. Kad man taip noris lekioti, bristi per balas su savo žaliais guminiais batais, apsivilkti žalią suknelę su baltais ir arbatinukais ir šypsotis, šypsotis, šypsotis… Po to svajoti. Kartais būnu ir rimta, bet ir maža būdavau rimta. Galgi dar rimtesnė nei dabar.

Buvusio klasioko mama mane labai ilgai apibūdindavo kaip “su kasytėmis iš pirmo suolo”.  Širdy tikiuosi tokia išlikti iki paskutinio atodūsio.

Juk vaikai tokie laimingi, tokie smalsūs. Sveikas vaikas - išdykęs vaikas. Taip visada sakau gindama savo padūkusius sūnėnus ir dukterėčias.

Smagiausia esant vaiku yra tai, kad viskas dar priešaky. Kad gyvenimas gražus.

Noriu gyventi gražų gyvenimą ir dalinti kitiems džiaugsmą. Na, su tokiais norais gal reikėtų ne psichologe būti, o kloune. Bet aš kaip nors.

Ir dar. Vaikai be proto nuoširdūs. Nesugadintieji, žinoma. Ar matei jų ašaras? Girdėjau tą juoką? Jautei tas mažutes rankutes, kurios apsiveja tavo kaklą, o galvytę priglaudžia prie peties.

Vaikų pasauly gyvena nykštukai ir baubai, juos lanko dantukų fėjos ir Kalėdų senelis su Velykų bobute. Mano pasauly gyvena minkštos baltos avelės, kurios linki saldžių sapnų ir vaikosi cukrinius debesėlius.

Abiejuose pasauliuose neužmiegama iš laimės ir nekantrumo.

Jūsų Milda

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Vyšnių sodas

Įdomu, kiek gi reikia turėti pinigų, kad suprastum jog  ne juose laimė?

Prieš savaitę drauge su Ksiu  išėjomo iš Mažojo teatro susimąsčiusios kaip kažin ką. Mmm… Tumino “Vyšnių sodas”; pamąstyti yra apie ką.

Kiekvienas su savo asmenine tragedija. Kiekvienas su savo viltimi.

Nenorėčiau atskleisti visų savo pamąstymų apie spektaklį, tik apie laimę.

Varge, tai tokia nuvalkiota tema, kad, matyt, nieko naujo nepasakysiu. Tik tiek, kad tikiu laime :) Ir, man rodos, mes ne negalime būti laimingi, o tiesiog pamirštame, kaip tokiais būti.

Kaip vaikystėje, pameni, pamiršdavom, kad norim valgyt, nenorėdavom eiti miegoti, nes pasaulis tiesiog buvo pernelyg mums įdomus…

Kvailiausia, kai žmogus galvoja, kad jis būtų laimingas, jei turėtų tą ar aną, arba jei būtų jo/jos gražesni veido bruožai. Ir t.t. ir pan. Pasiskolinsiu Camus žodžius:

LAIMEI NĖRA SĄLYGŲ.


Renkuosi laimę,

Milda


Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Sugrįžau…

Prieš pusantrų metų pabėgus nuo savo gyvenimo į naują, įveikus daug baimių ryždamasi būti laiminga, pabėgau kitur, į kitą blogą (lyg tai labia daug ką keistų). Ir šiandien, vis dėlto, sugrįžtu čia. Čia, nes matau, jog vis dar kažkas skaito, jog vis dar atsiranda komentarų.Nes tiek daug visko sudėta… Mylėta, kentėta, mąstyta. Sudėliojau viską į vieną kreivę. Ir … Pradėjau vėl gyventi mildišką gyvenimą:)

Dabar man toks pavasaris… Tiek daug jausmų, minčių :) ir tiek mažai žodžių… Ir mintyse vis galvoju, kad tik iki paskutinių mano gyvenimo metų, man pavasariai atrodytų tokie pat stebuklingi, kaip ligi šiol.

Tiesiog pavasariškai nusiteikusi Milda.

Kitą kartą parašysiu ką nors brandesnio. Tiesiog norėjau pasidžiaugti, kad grįžau :)

Rodyk draugams

Komentarai (3) »

Baimė

“Niekas iš žmogaus neatima tiek daug jėgų, kaip pavojaus baimė” E. Hemingvėjus

“Baimė juk nuo nieko nesaugo. Ji nereikalinga.” Tai žodžiai kuriuos visai neseniai rašiau savo draugei. O dabar pati juos pamiršus bijau. Bijau. Bijau būti laiminga. Bijau prisisvajoti. Nors kiekvieną kartą kai sau įžnybiu į koją, jog pagaliau nustočiau svajoti, kad nebekankinčiau savęs eiline svajone,kuri neišsipildys, pagalvoju, kad jei jau neišsipildys, tai geriau nors akimirką pabūti laiminga svajonėse.

Ir žinai ką, aš būsiu drąsi. Svajosiu. Ir sieksiu. Ir nebijosiu. Nes baimė nuo nieko nesaugo. Ji nepadeda. Bent jau šiuo atveju.

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

(be temos)

Aš nežinau, kokia esu dabar. Tačiau žinau, kokia buvau maža. O buvau kitokia. Man smagu prisiminti savo vaikystės žaidimus, man gera klausyti, kai tėvai pasakoja apie mažą Mildą, kuri save vadindavo “lele Milda”.

Ir nors buvau daug kas: draugė, kaimynė, mušeika, užsispyrėlė, liepaitė,  bendraklasė, tačiau save geriausiai aš prisimenu kaip Vytenio sesė. Nors tuomet manęs niekas taip nevadindavo, veikiau brolis buvo vadinamas Mildos broliu (sesyčiu buvo pradėtas vadinti vėliau, kai aš jau buvau aštuntokė).

Prisimenu, kaip neapsakomai laukiau brolio arba sesės. Įdomu, kad kuo toliau tuo labiau norėjau sesės, o gimė vis vien brolis :).

Dar ir dabar pamenu tą akimirką, kai mama įėjo pro duris su mažu mažutėlaičiu kūdikėliu. Jis vos nemirė gimdamas. Dėkui Dievui, kad nemirė. Ir aš iš karto paklausiau, ar jis jau moka vaikščioti. Kad ir kaip keista bebūtų, dar nemokėjo :)

Pamenu, kaip pas mus plūdo svečiai, kad galėtų susipažinti su pirmuoju Matulevičių naujosios kartos vyru (beje, jis tebėra vienintelis). Vytenis dažniausiai būdavo dideliam senoviniam bordinio zomšo  vežimėlyje ir man jį matyti būdavo labai sunku. Vėliau tėtis nupirko naują vežimėlį, kuris man atrodė tiesiog superinis , o tėtis ji įvardino kaip “sportinį”, pasakė, kad mama dabar galės lakstyti kaip lenktynininkė:)

Niekas taip gerai Vytenio nesuprasdavo kaip aš ir nieko jis taip neklausė kaip manęs. Panašiai yra ir dabar, tik tiek, kad dabar jis pats nelabai leidžiasi suprantamas ir nelabai nori klausyti :) Viena kas išliko nė kiek nepakitę, tai mano pomėgis visaip jį “durninti” :) Žinoma dabar jį “išdurti” žymiai sunkiau :)

Pamenu, kai vaikystėj apsimesdavau, kad miriau ir jis labai išsigąsdavo. Puldavo mane visaip gaivinti, o tada aš pradėdavau juoktis. Vėliau, jis įsigudrino nebesinervinti ,o tiesiog užspausti man nosį. Tada aš imdavau “mirti” išsižiojus. Dabar jau nebeapsimetinėju, kad miriau.

Kas manot, kad buvau visai miela mergaitė, tai labai klystat. Iš tiesų su manim gyventi menkas malonumas. Matyt tai vien iš priežasčių, kodėl “išsiskyriau” su Vyteniu :) Tik pagalvokit, kartą mums susipykus, aš naktį nulakavau jam kojų nagus. Bet negalvokit, kad ir jis angelėlis. Muštynių iniciatorius visad būdavo jis. Aš dažniausiai užsibarikaduodavau kokiam kambary :)

Iš tiesų, mano gyvenimas yra neatsiejamas nuo jo… Bent jau kol kas :)

Šiaip buvau dosnus bet užsispyręs vaikas. Visuomet buvau maža neplona mergaitė ir ganėtinai ilgai labai dėl to pergyvenau. Turėjau trumpokus plaukus, kurie būdavo surišti į dvi kasytes, kaip mama sakydavo, “pelės uodegytes”, nes tikrai buvo labai ploni, tačiau labai gražūs, tokie šviesūs palukučiai. Vieno klasioko mama nuolat pamiršdavo mano vardą, tad vadindavo “iš pirmo suolo su dviem kasytėm”.

Dar maža turėjau labai gerą vaizduotę, be galo mėgau dainuoti ir tai, kaip ir dabar, darydavau bet kur, kur tik užsinorėdavau. Kai ir dabar, labai mėgau žmones, tačiau neliūdėdavau ir viena. Prasimanydavau pačių įvairiausių žaidimų, tad su sesyčiu dūkdavome kaip reikalas :)

Draugų turėdavau kaip kada. Tenka pripažinti ,jog karts nuo karto likdavau vieniša dėl savo neperkalbamo būdo. Tačiau vieną vaikystės draugę išsaugojau - tai Jolita. Pirmoji mano draugė Pilaitėj. Mūsų bendravimas taip pat buvo itin savotiškas nes galėdavom žaisti valandų valandas, o po to, kai tik man kas nepatikdavo, tai jau mušdavomės. Matyt, pavydėdavau Jolitai ir jos ilgų plaukų, ir greitesnių kojų, ir proto, ir gražesnių piešinių, taikesnio būdo. Ji buvo mano idealas, draugė, bet kartu ir priešas, nes ji buvo absoliučiai už mane geresnė.

Tačiau daugiau mielų prisiminimų… Kaip mes abi medyje turėjom savo “kambarius”, kaip žaisdavom žiemą lauke ilgai ilgai, kol peršlapdavo pirštinės, o po to laiptinėj šildydavomės prie radiatoriaus suledėjusias rankas, kad tik nereikėtų grįžti namo, nes juk daugiau nebeišleis į lauką :) Jolita turėjo rožinį paršiuką, o aš rudą meškiuką. Ir mes tikėjome, kad jie naktį atgyja ir žaidžia tarpusavyje :) Dar kartais laiptinėj ratais lakstydavom - sportuodavom :)

Bet man visai ne gaila, kad aš užaugau, nes vis dar tebesu ta pati mergaitė “iš pirmo suolo su dviem kasytėm”. Nes vis dar braidžioju po balas, dainuoju bet kur ir bet ką. Nes vis dar svajoju. Tik jau groju ir dainuoju gražiau, ir sukalbamesnė pasidariau. Ir vis dar krentu į sniego pusnį, ir vis dar žiemą važinėju su rogutėm. :)

Ir man visai ne gaila, kad aš užaugau… dėl milijono priežasčių.

Ir man visai ne gaila… :)

Rodyk draugams

Komentarai (1) »

tobula

“Dievas nepajėgė mūsų sukurti tobulais; visa, ką jis įstengė, tai padaryti mus aklais savo trūkumais”

Pasak šios citatos autoriaus, nieko pasauly nėra tobulo, nes net pats  Dievas toks nėra. Tačiau mes nuolat girdime ir tariame “tai tobula”. Tai vis dėlto, ar egzistuoja tobulumas? Ir kas jis yra?

Ar tobulumas tai kai viskas yra be priekaištų? O gal tuomet, kai jų nematome? Viename pirmųjų mano įrašų yra toks sakinys :” Ji jau buvo spėjusi sušalti kojas braidydama po šlapią žolę, bet tai pamiršo tam, kad akimirka būtų tobula”. Vadinasi, nekreipiant dėmesio į tam tikrus dalykus ,galime  pasakyti, kad gyvenimas yra tobulas. Tiesiog neesminius dalykus pamiršę, o pirmame plane rodydami mums svarbiausius dalykus.

Aš ir kartais sakau, kad gyvenimas yra tobulas. Tiesa, turiu omeny tik akimirkas. Būtent tas, kai pamirštu visokias smulkmenas ir galvoju tik apie tai, kas yra šalia. Šiandien suvokiau, kiek daug aš turiu, kai aplankiau neįgalius vaikus. Ir kiek jie turi daug taip pat. Jie turi nuoširdumą ir atvirumą. Bet apie tai galbūt kitą kartą (suprask kitame gyvenime:)

Pasak mano vieno draugo, tai gyvenimas yra tobulas. Ne atskiros akimirkos, o visas gyvenimas:
- O kas žino, kas mums yra geriausia? Aš galiu pasakyti, kad viskas mano gyvenime buvo geriausia. Ir kad mano gyvenimas yra tobulas.
- Mano gyvenimas ne visada buvo tobulas, bet aš nieko nekeisčiau. Net to, kas buvo bloga ir klaidinga, apmaudu ir sukėlė daug skausmo, - pasakiau aš.
- Nemąstyk, kad jis netobulas: jis vienintelis, jo su niekuo negali palyginti.
- Be to, kas įvyko, nebūčiau tuo, kas esu.
- Taigi, jis yra tobulas.
<....>
Tačiau vėliau kalba vėl sugrįžo prie gyvenimo tobulumo ir netobulumo.
- Bet juk sakei, akd tavo gyvenimas tobulas, vadinasi negali būti geriau.
- Kol nepagalvoju, kad galėjo būt geriau.

Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad gyvenimas yra tobulas, jei mes norime jį matyti tobulą. Ir nieko nebus tuomet nei per daug, nei per mažai. Nes jei norėsime rasti kokį trūkumą, visuomet jį rasime.

Profesionalus menininkas, ko gero, pasakytų, kad tobulumas neegzistuoja. Per 11 metų Liepaitėse ne kartą esu girdėjus frazę, kad profesionalūs menininkai kūrinį gali groti ir 20 metų, tačiau vis vien sakys, kad gali būti dar geriau, kad tobulumas nėra pasiektas. Tačiau muzika nėra gyvenimas ir to, kas tinka muzikai, ne visuomet galime taikyti gyvenimui.

Gaila, kad dažnai mes reikalaujame iš žmonių tobulumo. Skaičiau įvairių žymių žmonių minčių, kurios teigė, kad tobuli žmonės yra muziejuje, ir kad tas, kuris nori pasiekti viską, niekuomet nepasieks tobulybės. Vis dėlto, kai kurie žmonės ieško tobulo draugo/ės ar tobulos antrosios pusės. Bet ar tokia egzistuoja? Koks žmogus gali būti tobulas kitam? Sakoma, kad nėra tobulų žmonių, kol neįsimyli. Visiškai tam pritariu, tačiau laikui bėgant išryškėja žmogaus trūkumai.  Tuomet yra trys išeitys: ieškoti tobulojo, kuris neturi trūkumų, arba nekreipti dėmesio į juos ir manyti, kad tas žmogus tobulas, arba pamilti ir tuos trūkumus.

Man labai patiko vienas pasakojimas apie vyrą, kuris ieškojo tobulos moters ir po kelerių metų paieškų rado tokią, kokios troško: gražią, iškalbingą, protingą, apsiskaičiusią, žavingą,išmintingą, švelnią, darbščią ir visokią kitokią. Tačiau ta moteris jam atsakė: “Aš  taip pat ieškau tobulo”. Jis nebuvo tobulas.

Įdomu tai, kad tobulumas rūpėjo žmogui visuomet ir net Biblijoje yra aprašoma tobula moteris: darbšti, ištikima, autoritetinga, puiki strategė, kuri numato savo veiklą, vadinasi, nekvaila, aktyvi, energinga, graži,  veikli ir mokanti priimti sprendimus, dosni ir gailestinga, tikinti, švelni ir nuolanki. Tačiau nepamirštama paminėti, kad tokia moteris - retas radinys.

Rodyk draugams

Komentarai (3) »

aš einu

Aš einu

Pro žaidžiančius vaikus,

Sušalusias sielas,

Nukritusius lapus.

Einu, nesustoju.

Pro melą, panieką, išdavystę,

Pro skausmą, ašaras, riksmus.

Aš einu.

Pro mylinčias akis,

Dainuojančius iš džiaugsmo,

Pro duodančius ir imančius.

Aš nesustoju - einu.

Širdy nešu tikėjimą ir viltį,

Kantrybę ir …

Netikrumą.

Aš einu.

Per lietų, sniegą.

Per vaivorykštę.

Per sraunią balą.

Aš negirdžiu,

Kai mane šaukia.

Aš tik girdžiu gyvenimą.

Nesidairau,

Nors suklumpu.

Nepakeliu akių į dangų -

Man nesvarbu, kokios jisai spalvos.

Aš einu…

Pas tave.

Rodyk draugams

Komentarai (5) »

Mano Liepaites

Akmenimis grįsta gatvelė, iš abiejų pusių apsodinta liepomis, o ant jos nusileidus mėlyna naktis. Einu ja, po kojom girgžda sniegas, akys sausos, o širdis verkia. Nuostabi gatvelė - ypač pavasarį, kad sužydi vyšnios ir obelys šalia senų, didelių medinių namų. Štai ten, tolėliau, neįmanoma nepastebėti dviaukščio mūrinio namo. Ypač dabar, kai balkone, kaip ir kasmet tokiu metu, stovi trys papuoštos įvairiaspalvėmis lemputėmis eglutės. Toks jaukus, artimas vaizdas ir jausmas:tas žiemos kvapas, Kalėdų nuojauta ir laukimas kalėdinio koncerto.

Praveriu vartus, kuriuos varsčiau daugiau nei 11 metų. Įeinu į kiemą, kuriame žaisdavau su kitom liepaitėm, o vėliau mėgdavome pasėdėti šiltesnėm rudenio ar pavasario dienomis.

Įeinu į Liepaites. Kaip visada išgirstu muziką, pro šalį prabėga pora mergaičių, praeina keli mokytojai ir praslenka lėtapėdis-geraširdis budintysis senukas. Taip, Liepaičių su niekuo nesumaišyčiau. Atidžiai perskaitau visus skelbimus ir įeinu į virtuvę. Ten sėdi keletas merginų iš mano choro. Ne, choras jau ne mano, choras jau jų.  Keista, kad nebėra tiek daug pažįstamų veidų kaip anksčiau.

- o , Milda, ką tu čia veiki?

- Atnešiau atiduoti suknelę…

Akys sausos, bet širdis verkia. Virtuvėje stovi virdulys, pora neišplautų puodelių, kuriuos šildė arbata. Pakabintas blizgutis, kuris atrodo visai ne į temą, o nuo lempos dar nuleistas kalėdinis žaisliukas žmogaus galvos lygmeny (taip, tai tikrai netrukdo vaikštant:). Ant sienos pakabintas paskutinis merginų-beveik mano- nors jau nebe- choro apdovanojimas - laikrodis - smuiko raktas. Jis puikiai čia tinka… Atgyja vaizdas, kaip plojom ir džiaugėmės, kai išgirdome frazę: “Ir šiuo prizu apdovanojamas Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos “Liepaitės” merginų choras”.

Visos virtuvėje sėdėjusios merginos suėjo į klasę, o aš likau. Žinoma, Liepaitėse ilgai viena nepasėdėsi, tuoj ateis kokia nors pažįstama, bet tai yra puiku.

- Pasiilgau Liepaičių, - sako Rūta, kuri, kaip ir aš, dvyliktokė. - Jau dvi savaites čia nebuvau, norėjau ateiti. O… Tu jau nebelankai. Keista, kai sąrašo pradžioj mokytoja nepasako tavo pavardės…

O man taip pat  keista, kad neinu keliu, kuriuo ėjau tiek metų, kad nevarstau durų ir vartelių, kuriuos varstydavau.

Atėjo mokytoja ir aš pasakiau, kad jau atnešiau suknelę. Viskas tuo ir pasakyta. Džiaugiuosi, kad nereikia tarti frazės: “Aš nebelankysiu”. Nes iš tiesų, liepaite būsiu visada. Visada.

Mokytoja apkabino, palinkėjo to, ko dabar labiausiai trokštu ir ko man labiausiai reikia. Visi Liepaičių mokytojai, kurie mokė ir mane,  išleido mane  tarsi savo vaiką į pasaulį. Ir nors dauguma mokytojų taip sako, žinau, kad jų žodžiai patys nuoširdžiausi, nes šiuose muzikos namuose yra tik tėvai ir mergaitės. Liepaitės.

Žinai, visada didžiuodavausi, kad esu liepaitė. Visada. Ir visada didžiuosiuosi. Nors nebuvau išskirtinė, bet užtat man Liepatės buvo išskirtinės. Visada taip gera būdavo atsakyti į klausimą, kur aš dainuoju. Ir ne dėl skambių frazių kaip: geriausias Lietuvoje merginų choras, daugiausia tarptautinių apdovanojimų  pelnęs Lietuvos mergaičių choras ir pan. O dėl to, kad ten šilta. Dėl to, kad ten sušyla širdis, gimsta svajonės ir draugystė, kartais net kačiukai. Esu buvusi ne vienoj Vilniaus muzikos mokyklų. Ir supratau, kad mano kvailas užsispyrimas eiti į Liepaitės buvo pats pats protingiausias per visą mano užsispyrėlės gyvenimą.

O žinai, kodėl nuėjau būtent į Liepaites? Mano kaimynė lankė Liepaites, bet buvo 4 metais vyresnė. Kai ji buvo 4, dainavo jaunučių chore ir turėjo žydrą liepaičių suknelę. Man ta suknelė buvo beprotiškai graži, todėl užsispyrėliškai reikalavau, kad mane nuvestų būtent į Liepaites…

Ši kartą jausmas, išėjus iš Liepaičių, buvo kitoks, nei visada.  Šį kartą neapsakomą lengvumą ir mėgavimąsi akimirka prislopino graudulys. Baigėsi vienas nuostabiausių mano gyvenimo etapų. Bet jis padovanojo tiek gėrio, tiek džiaugsmo, išminties, kad išliks gyvas atminty visa gyvenimą.


Rodyk draugams

Komentarai (10) »

Kur nuneša sapnai?

                                                                                              “Visas gyvenimas - tik sapnas”

  

Sapnas man buvo nuo pat vaikystės nepaprastas dalykas. Aš jais žavėjausi. Žaviuosi ir dabar.  Gaila, bet retai pabandau pagalvoti, o ką gi jie reiškia? Sakai nieko? Sutinku.  Kai pamąstai, kas yra svarbiausia gyvenime, kas turi tikrą ir svarią reikšmę, tuomet daug kas atrodo nebe taip svarbu. “Ką visa tai reiškia, palyginus su visu gyvenimu?”



  

Ir vis dėlto.  Jei leidi, kad sapnai tave kur nors nuneštu, neabejoju, kad jie nuneš.



  

Ar niekada vaikystėj nebuvo tokio jausmo, kad sapnuodamas suvoki, jog sapnuoji ir gali valdyti sapną?



  

***



  

Kokios spalvos sapnai ir kaip jie skamba?



  

Ilgai negalėjau suvokti, ar girdžiu sapnuodama. Juk sapnų būna panašių į nebylųjį kiną - nespalvoti ir begarsiai. Visi žodžiai yra kažkur kitur.O gal net nereikia žodžių?



  

Ir vis dėlto pavyko suprasti, kad mano sapnuose spalvų yra:) Nes vieną kartą netyčia atkreipiau dėmesį į tai, kad sapnavau geltonas gėles:)



  

Dialogų nesapnuoju. Bet man atrodo, jog dėl to ir yra sapnai įtaigesni. Jie kalba be žodžių. Ir vis dėlto juose yra muzikos ir daug garsų. Tai supratau, kai nubudus suvokiau, kokia tyla vyrauja kambaryje. Sapne skambėjo muzika. 

  

  

 

                                                                                                                   
created by  Laurutė :)
 

             



***



  

Ar sapnai buria ateitį?



  

Ir tikiu, ir ne. Tikiu asmenybe, o ne banda. Tikiu, kad sapnas gali tau kažką reikšti, kažką perduoti, galbūt padėti. Bet tą turi suvokti pats, nes niekas tavęs nepažins geriau, nei tu pats( be abejo, jei ryšiesi save pažinti…). Tad kokie dar gali būti sapnininkai, teigiantys, kad jei sapnavau obuolį, rytoj bus sėkminga diena, bet jei sapnavau bulvę, nesėkminga, reikia saugotis mašinų, nes gali įvykti eismo nelaimė. Ir iš vis, net kai maža žiūrinėdavau tuos sapnininkus, nesuvokdavau, kad galima sapnuoti bulvę, obuolį ar dar ką nors? Viso sapno metu matai vien tik bulvę? Na nesu jau tokia kvaila, suprantu, kad ne… Šiaip mėgstu paironizuoti. Tačiau sapnininkas netinkamas net šiaip pavartyti; labai stipriai abejoju žmonijos simboliais. Galit  į mane mesti batą, bet nuomonės nepakeisiu.



  

***



  

Sako, kad jei labai nori ką nors susapnuoti, tau pavyks. Ilgą laiką į tai žiūrėjau su netikrumo šešėliu. Tačiau jis išsisklaidė, kai man tai pavyko.  Kartą labai norėjau susapnuoti vieną žmogų. Viskas tarp mūsų buvo taip neaišku, taip tolima ir kartu artima, taip nejauku ir kartu mistiškai miela, kad sąmoningai troškau jį susapnuoti. Susapnavau. Daugiau nepavyko. Nepavyko taip stipriai trokšti, ką nors susapnuoti. Užgaida per silpna, kad ją išgirstų kažkas, kas dalina, kuria, dovanoja ar siunčia(nelygu kaip supranti pats) sapnus.



  

***



Tai miegi ar ne?

 
 

Gyvenime nebuvo įdomesnės nakties, kai kalbėjau su miegančiu žmogumi. Taip taip, su miegančiu! Daug kam jau pasakojau šia istoriją. Po savaitgalio su Agne sugrįžom į sanatoriją, atvažiavom jau tada, kai visi turėjo miegoti (22h), buvom baisiai aprėktos bjaurios seselės, o mūsų kambariokė Aušra iš pradžių labai apsidžiaugus mūsų atvykimu, greitai užmigo. O mes su Agne kalbėjomės toliau. Po kokios valandos Aušra  pradėjo lovoje spardytis ir šaukti, kad pagaus, kad įspirs. Kad ji lunatikuoja buvom įspėtos jau seniai, tad tik truputį pakikenom. Agnė sako: “Bet jei ji sapnuotų, kad smaugia, tai ir pasmaugtų”. Gali būti. Bet tada tai dar skambėjo juokingai. Netrukus Aušrytė apsivertė ant kito šono ir pradėjo vergti. Labai nejauku pasidarė ir aš nubėgau pas Agnę į lovą.  “Penktadienį jai paskambino mama ir pasakė, kad neatvažiuos per jos gimtadienį ir Aušra labai skaudžiai sureagavo, labai verkė, išgyveno…”, - pasakiau Agnei. Įdomu, kad tada Aušra pradėjo kalbėti toliau : ” Mamyte, atvažiuok per mano gimtadienį, labai prašau, atvažiuok… 16 metukų, man labai svarbu, tikrai … Prašau”…. “Jai labai svarbu šeima, o ši - išsibarsčiusi po visą pasaulį”, - toliau analizuoju jos atviravimą miegant. Aušra po mano tokio pasakymo patvirtina tai, ką pasakiau :”Tėvelis mane paliko kai man buvo vienas metas, sesė išvažiavo į Londoną, o močiutė Amerikoj… Pasiilgstu aš jų labai”.  Patikėkit, tikrai ne tik kad nejauku buvo, bet net ir kaip reikalas baisu! Agnė sako : “Jei išsipūsiu nosį, gal ji pabus? “. Po veiksmo “nosinė - nosis” abi pradėjom kikenti, o Aušra taip pat… Tada ir susivokėm, kad ji reaguoja į tai, ką mes sakom, ji viską suvokia! Tam išsiaiškinti tebuvo vos vienas būdas… “Aušryte, kokios tau rytoj procedūros? ” Iš pradžių patylėjus atsakė: “Baseinas, mankšta, šildymai”. Tai buvo mūsų pokalbio pradžia. Įdomu tai, kad kai paklausėm, ar  ji miega, atsakė, kad miega. O į  klausimą, kur ši yra, pasakė, kad esanti toli toli. Tai kur būna žmogus, kai jis miega? Ar jo siela tikrai palieka kūną?

    Įdomu ir tai, kad ji nesuvokė su kuo kalba. Bent iš pradžių. Ir dar, vienu metu i kalbėjo su mumis ir sapnavo. Mes klausėme, ką sapnuoja. Pasakojo, kad bėga pas mamą. Savaime kyla klausimas, tai su kuo mes kalbėjom? Ar ji gali miegoti, sapnuoti ir dar  sąmoningai atsakinėti į klausimus? O gal nesąmoningai? Aišku tik viena, klausimų čia daugiau nei atsakymų.



Ačiū Agnei, be kurios būčiau mirus iš baimės ;) šioj situacijoj atsiskleidė jos drąsa.

 

Rodyk draugams

Komentarai (8) »

Šaltis

   Nežinau kodėl, bet šiąnakt prisiminiau užpraeitą žiemą, kai buvo  labai labai šalta lauke.

 

     Stoviu stotelėj prisirengus kaip pingvinas ir tik akys kyšo iš po šaliko ir kepurės. Kaip minėjau, tada buvo tikrai labai šalta,  tad visi panašiai atrodė, kadangi be šaliko ant nosies lipdavo šnervės. Netoliese stovėjo moteris su savo dukryte. Mergaitė dar nedidelė, gal kokių 5-6 metų. Ji sako savo mamai:

    -Mamyte, bet gerai, kad taip šalta!

    -Galėtų būti ir šilčiau truputuką, smagiau būtų.

    -Ne ne, dabar labai smagu!



 

    Vaikai džiaugiasi viskuo, kuo tik įmanoma: šalčiu ir karščiu, lietum ir sniegu, diena ir naktim.



Jie nesiruošia gyventi, jie nelaukia geresnių dienų. Jie bijo baubų, kurie slepiasi tamsoje, bet jie nebijo mylėti. Jie nebijo sakyti “myliu” ar  “tu man nepatinki”. Jie svajoja užaugti, o užaugę svajoja vėl tapti vaikais, jei dar svajoja… Jie nori būti panašūs  į savo tėvus, o tapę tėvais, nenori, kad šių vaikai būtų panašūs  į juos pačius.

 

    Labiausiai man patinka vaikai tuo, kad jiems nėra blogo oro. Jiems smagu taškytis balose, nors smagu ir statyti smėlio pilis. Patinka maudytis sniege, bet mėgsta rinki rudeniškus lapus.

 

   ***



 

    Kai buvo bobų vasara, nuvažiavau su dviračiu ant Tauro kalno. Negalėjau sau leisti to nepadaryti. Sėdėjau  ir gėrėjausi miesto vaizdu. Šalia
nuo kalno ridenosi dvi mergaitės. Gera klausyti buvo kaip jos krykštauja. Bet staiga viena iš jų sako: “Ei, čia gali būti kakučių!” Ir abi staiga sustojo. Mintyse buvo labai juokinga. Ne tik iš jų situacijos, bet ir todėl, kad su broliu taip pat kaime pievoj ridendavomės ir būdavo labai linksma, bet kai suvokdavom, kad žolėj gali būti ir negerų dalykų, paliktų vištų, sustodavom.:)


 

 

     ***



 

    Man šis ruduo buvo nuostabus. Ir tebėra, nors laukiu žiemos. Smagu ko nors laukti.



    Šaltis nešaldo. Tik mažumėlę. Labiau už viską sušaldo žmonės.


 





Rodyk draugams

Komentarai (4) »

Ar mylėsi tu mane?

                     

“Jeigu aš numirsiu

Ar mylėsi tu mane?”



Ne visada sutinku su  savo močiute, vis dėlto jos požiūris dažnai atsilieka ir nebepajėgia suprasti šiandieninio pasaulio. Tačiau kaip tikrosios gyvenimo vertybės nekinta, taip tam tikri dalykai, kuriuos man sako močiutė, yra nenuginčijami.

Tačiau dėl kai ko nesu visiškai tikra…

Mano močiutė ištekėjo ne iš meilės, pati tai pripažįsta, o iš troškimo pabėgti iš namų. Senelis močiutę mylėjo beprotiškai, rūpinosi ja, buvo visko, bet močiutė senelį apibūdina kaip gerą vyrą ir pavyzdingą tėvą.

Močiutei jau daugiau nei 30 metų yra našlė. Ir vis dar nešioja vestuvinį žiedą. Man tai gražu - simbolis, įrodantis prisirišimą.

“Nebuvo tokios meilės, kaip rodo filmuose. Tiesiog geras Kaziukas  žmogus buvo, sutarėm, tai ir gyvenom kartu”.

Kai mamos tėtis, mano senelis mirė, jai tebuvo 13 metų. Daugiau nei 30 metų ji tebelaiko mūsų namuose keletą jo daiktų: pasą, akinius, dar vienus akinius ir, be abejo, keletą išlikusių nuotraukų. Nemanau, kad tai “senienų” kaupimas. Ko gero, tai vienintelė galimybė prisiliesi prie mylimo žmogaus, kurio seniai nebėra.

O kai aš numirsiu, ar mylėsi tu mane?






Rodyk draugams

Komentarai (1) »

(be temos)

… tą dieną nusprendžiau tau parodyti vieną nuostabiausių vietų mano pasauly.

   Buvo bobų vasara ir mes sėdėjom ant Tauro kalno.

      - Nuostabus ruduo, - tarei tu.

Šiek tiek patylėjau ir paklausiau:

       - Ar jauti?

       - Ką ? Kad nieko netrūksta? Kad dabar gražiausias metų laikas?

                                          

- Kad visas pasaulis dabar tau po kojomis….

Rodyk draugams

Komentarai (2) »

kas ta meile?

                                             

 Hugo Viktoras : ”Pirmasis vaikino Meilės požymis – drovumas, o merginos – drąsa.”

 Aristotelis:  ”Meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose.”                

  Augustinas Aurelijus: ”Geriau mylėti ir prarasti, nei visai nemylėti.”

 Čiurlionis Mikalojus Konstantinas : ”Meilė – tai saulėtekis, vidurdienis, ilgas ir kaitrus, ir vakaras,     stebuklingas ir tylus, o ją pagimdė ilgesys.”

 Lao Dzė : Tas, kuri kovoja dėl Meilės, nugali”

 Nežinomas : “Mylėti – tai rizikuoti, kad tavo meilė liks be atsako.”

ir be galo daug kitų žodžių…

 

 

 

Rodos, tik visi ir tekalba apie tą meilę, kuri yra visiems žinomas dalykas. Manau, kad visi meilę suvokiame savaip, kiekvienam ji skirtinga. Vienam meilė - tai dovanoti pinigus, o kitam - bučinius.  Kai manęs paklausė, kas yra meilė, nesugebėjau atsakyti… Nežinau, kas ji tokia ir kur slepiasi. Tik tikiu, kad yra. O kai būnu viena, būna taip ramu ramu. Tuomet tiesiog žinau, kad kažkur pasauly vaikšto mano žmogus.  Bet ne apie tai aš juk :)

 

Sunku kalbėti apie meilę. Apie ją, matyt, ir nereikia kalbėti, bet kažkodėl noriu.

 

Buvo laikas, kai netikėjau ja. Bėje, pats liūdniausias laikas mano gyvenime. Kai būna 1000 priežasčių būti laiminga, o esu liūdna. Dabar yra daug priežasčių būti nelaiminga, bet tokia nesu:)

 

Tikiu, kad mylėti galima tik vieną kartą. Tikiu ta tikrąja meile, kaip ją vadina poetai ir šiaip romantiški žmonės.

 

Kartais sakau žmonėms, kad juos myliu. Ir tai yra neabejotina tiesa.

 

Bet nė karto nesakiau Jam, kad jį myliu. Nes dar nemylėjau. Todėl ir nežinau kas yra meilė, o tik įsivaizduoju.

 

 

                                            

Ši nuotrauka visai netinka temai, apie kurią buvo įrašas. Bet ji jauki ir miela. Žinau, kad meilės tema daug kam yra skaudi. Tad kaip atsiprašymą, jei sugadinau nuotaiką, dieną ar vakarą, bandau nudžiuginti Tave Amelia :) 

Man ir skauda, bet aš tikiu, kad bus vakarai, kai mes vaikščiosim jau nebe atskirai, o kartu… Pasidaro jauku. Bet jei tęsčiau toliau, būtų jau trečias įrašas apie svajones:)

 viskas, ką žinau apie meilę, tai kad ji yra… Kartais tai net labai daug…



“Jei vėluos, tai nelauk. Jei ateis, tai amžinai.”

O kas Tau yra meilė?

 

Rodyk draugams

Komentarai (18) »

šešėlis

“Žmogus, nugyvenęs visą gyvenimą prikaltas prie uolos ir matydamas tik medžio šešėlį, galvoja, jog tai ir yra medis”

O mes, kiekvieną dieną vaikščiodami gatvėmis, keliaudami ten, kur norime, turėdami visą pasaulio laisvę, vis vien taip dažnai dar neskiriame tikro kūno nuo šešėlio. Žiūrime į šešėlį ir galvojame, kad tai tikra.

Šešėlis nėra blogas dalykas, kaip ir joks kitas dalykas, kol žmogus nepradeda su juo elgtis neteisingai.

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

neįmanomas stebuklas

Rytoj man 18. O iš tiesų, tai neturėjau išvysti pasaulio.

Dardant traukiniu pas močiutę, stebėjau savo Mamą, kuri stovėjo prie atidaryto lango ir žvelgė į besikeičiantį paizažą, vėjas plaikstė jos purius plaukus ir tuomet ji atrodė nepakartojamai. Mes nesam artimos. Dažnai kalbam apie daug ką, bet niekada apie mane. Nenoriu. Bet būtent  tą akimirką, traukiny, suvokiau, kad yra vienas dalykas, kuris mus vienija. Ne stori plaukai, ne stebuklingai panašūs balsai, ne vizualus panašuma,s ne gyvenamoji vieta ar giminės. Mus vienija liga. Ji niekada nesako “vėžys”. Visuomet sako liga.

Jai tebuvo vos 24 metai, kai mano močiutė, Mamos mama, nupirkojuodus batus ir juodą užvalkalą pagalvei, ant kurios palaidos pirmą savo vaiką. Šansų,kad Mama gyvent nebuvo. “Tik per stebuklą ji pasveiks”,-kalbėjo gydytojai. Deja, visi buvo jau suaugę ir niekas stebuklais nebetikėjo. O be reikalo.

Jai buvo 26 metai kai išteko ir pastojo. Gimdyti uždraudė, nes  po chemoterapijos dar nebuvo praėję 2 metai. Vaikas gims apsigimęs,invalidas arba negyvas. Daug šansų, kad mirti gali pati motina gimdymo metu. Tėtis nenorėjo jos prarasti. Niekas nenorėjo jos prarasti. Aš turėjau būti ”išvalyta” iš mamos organizmo. Bet mama nusprendė, kad geriau mirs, nei nužudys savo vaiką. Tėtis tikėjo, kad gims sveikas kūdikis, bet bijojo,kad gali netekti gimdymo metu net dviejų žmonių : žmonos ir vaiko. 

Niekada nepadėkojau savo Mamai už tai, kad ji tikėjo, kad suteikė man galimybę būti čia. Bet padėkosiu. Rytoj bus puiki proga. 

Sakai, kad viltis durnių motina? tuomet mano Mama pati tikriausia  idiotė, nes tikėjo dviem neįmanomais(?) stebuklais, kurie išsipildė…

Gal ir atėjau į pasaulį, kad pasakočiau savo Mamos ir savo Tėčio istorijas. Savo tėvų istorija. o gal kada ir savo istoriją. Nes šios istorijos keičia gyvenimus.

 

Milda

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Mano Tėtis

Keista, kad  į blogą sudėdama vienus svarbiausių mano apmąstymus ir išgyvenimus dar neaprašiau savo Tėčio.

Tėtis - tai žmogus, kurį labiausiai myliu pasauly. Manau, kad daugiau nieko taip nemylėsiu kaip myliu jį. Nežinau, ar kito žmogaus skausmas taptų toks savas, kaip jo skausmas yra mano skausmas …

Tėčiui galiu pasakyti viską. Kartais būna baisu ar nesmagu ,bet galiausiai išvada būna ta pati : “gerai, kad pasakiau Jam”.

Tėtis - žmogus, kuris net matydamas, kad mano būsimi poelgiai bus klaida, manęs nevaržo. Tiesiog įspėja, kad taip gali nutikti, bet pasirinkti leidžia man pačiai. Žino, kad manęs nesustabdys.

Kartais Tėtis būna piktas. Tada stangiuosi nesimaišyti kur nors arti. Kartais tėtis šaukia. Tada būna ne taip baisu, kaip kad matau piktas  jo akis ir griežtai sučiauptas lūpas.

Tėtis mane vadina lialia, nes kai būdavau maža pati save taip vadindavau :)

Tėčiui patinka klausyti kaip pasakoju savo mažos atsiminimus. Pavyzdžiui: “Tėti, prisimeni, kaip buvau maža, ant šito klevo vasara pakabindavai supynes? aš labai mėgdavau ant jų suptis. Ateidavau viena, bet su savo mažom ir silpnom kojytėm ne aukštai teįsisupdavau. O netoliese tu kapodavaiu malkas. Aš tave vis šaukdavau, kad ateitum pasupti.”- tėtis jau šypsosi ir su meile žiūri į mane, o aš toliau tęsiu. - “Kartais reikėdavo ir labai ilgai laukti, kol tu ateidavai. Įsupdavai taip aukštai, kad jau net baisu būdavo( o aš buvau labai drąsus vaikas)”. “Bet vis tiek spiegdavai iš džiaugsmo”, - prisiminimais pradeda dalintis ir tėtis.

Tai būna mano ir Tėčio akimirkos…Tėčiui man nieko negaili, o man taip pat nieko negaila jam …

Kai buvau maža, Tėtis man pririnkdavo žemuogių, o dabar aš jam prirenku. Ir man visai negaila , kaip kad negala jam.



                                                    

Rodyk draugams

Komentarai (11) »

mano upelis…

Daug kas gyvenimą lygina su keliu… Plačiu arba siauriu, lygiu ar duobėtu, kaimo ar miesto… Apaugusį žolėm, sutryptą karvių bandos ar pamirštą žmogaus, liečiamą tik mašinų…

O mano gyvenimas atsispindi ne kely… o upely….

Gyvenimas teka nesustabdomas vis pirmyn ir pirmyn…

Kartais žmonės  jį sudrumsčia, tačiau vanduo kasryt vėl būna skaidrus…

Taip, esi teisus. Daugeliu atvejų, upelis yra panašus į kelią… Būna ir siauras  ir platus. Ilgas arba nelabai. Tekoa pro miestą ar pro kaimą, pro mišką ar pro pievą.

Būdama čia, ant šio tiltelio, nuo kurio atsiveria vaizdas , kurį matai viršuje, randu atsakymus į labiausiai mane kankinančius klausimus. Čia, tiesiog vandeny, tiesiog pievoj…

Kartais ir Tu pajunti, kad gyvenimas Tave netikėtai paverčia vienu iš daugeliu, esi priverstas plaukti pasroviui, nes tiesiog plaukdamas prieš srovę tik išeikvotum begalę jėgų ir vis vien galiausiai tektų plaukti su visais … Bet net plaukdamas su visais, turi teisę plaukti šalia savo kranto… su savo mintim, savo idėjom ir savo vizijom.

Man patinka, kad upelis turi tikslą… tvenkinį, ežerą, upę… Visada jis nueina tam tikrą kelią, kad įvykdytų savo misiją. Gaila, kad žmogus neturi tokių ryškių gyvenimo vagų, kad eidamas nepamirštų, jog turi tikslą. Gyvenimo tikslą. Dėl kurio jis yra čia … Pati kartais taip pat jį pamirštu… Tačiau juk Tu žinai, jog yra žmonių, kurie savo tikslą pamiršo jo net nesuvokę.

Upeliai kartais išsenka. Kaip ir žmonės. Aš ir Tu, Ji ir Jis. Bet retai kada išsenka amžinai. visada upelį pasiekia lietus ar sniego vanduo, suteikdamas antrą alsavimą, antrą gyvybę…

Ar upelis gali tapti vandenynu, neįtekėdamas į jį?


Rodyk draugams

Komentarai (4) »

LIEPAITĖS

Liepaitės…. Kas tai ?  Juk mano lūpose dažnai spurda šis žodis…. Bet kas jos ? Choras? Kompanija?





Liepaičių šeimos nare esu jau 11 metų… Jau ar tik? Vis dėlto tik dabar suvokiu, kas jos yra ….

Tai ne muzikos mokykla - muzikos mokykloje vyrauja griežta disciplina, sausumas ir  darbas.



Liepaitės - tai muzikos namai. Įėjus girdi muziką, išeinant girdi muziką, kasmet vis tobulesnę ir tobulesnę. Liepaitėse pasijunti kaip namuose - virtuvė, prisiminimuose gyvenantys mielieji minkštasuoliai, išgriozlinti į rūsį, o šiuos pakeitė kietasuoliai, bet tokie buitiški, visai netinkantys mokyklai. Tik Liepaitėse auga rožės, tik Liepaitėse prieš Kalėdas kiekvienoj populiaresnėj klasėj stovi eglutė, tik į Liepaičių baigiamąjį koncertą ateina Kalėdų Senelis, kuriam vėliau nukrenta netyčia barzda:) ir visi supranta, kad net Kalėdų Senelius kamuoja plaukų slinkimo problema. Tik Liepaitės turi šunį Margį(taip taip, itin populiarus vardas:)



Pamenu, kai dar visai maža, ketvirtoje klasėje, į Liepaites šsštadieniais važiuodavau labai anksti ryte. Nepatikdavao man direktoriaus “Labas rytas suraitytas”. Kažkaip kvailai skambėjo….



Bet man būdavo miela, kai pasitikdavo senukas, žilais žilais garbanotais plaukai, kreipdavosi į mane panele Milda (skambėjo labai keistai, bet savotiškai tokia pagarba man patiko:) Keista, bet jis žinojo visų liepaičių vardus. Visų :) vieną rytą jis paklausė, ar mačiau kada nors mažus kačiukus. Atsakiau, kad ne ir jis mane nusivedė   į rūsį, kažkokią patalpą, kurioje dar nebuvau buvus niekada ir parodė Liepaičių katę Micę ir jos 5 ką tik atsivestus kačiukus. Beje, Liepaitėse pamokos vyksta ir rusyje.Tai pačios nemaloniausios patalpos, nes smirda rūsiu :)



Prisimenu kaip ir septintoje klasėje Liepaitėse buvau ankstyvas paukštis… Kaip keldavausi žiemą, dar būdavo tamsu, kol nuvažiuodavau iki savo tikslo, pirštai būdavo sustingę, tad groti pianinu būdavo beprotiškai sunku, o juk pirma pamoka :)  mokytoja visada pykdavo, kad negroju ritmiškai, kad pirštai tarsi nesilanksto( lyg būtų lengva lankstyti į ledą sustingusius pirštus). Į pamokos galą paimdavo mano ranką į savo delną ir pajusdavo, kokie jie šalti. Tuomet nurimdavo (gaila, kad tik į pamokos pabaigą).



Klepo mokytoja buvo, ko gero, pati geriausia visose Liepaitėse. Ji buvo tokia apkūnoka, su labai kvaila šukuosena, kurią išlaikė ligi šiol tik truputėlį pakitusią. O kadangi ji labai taupydavo Liepačių bapkę ir grodavom įjungus tik stalinę lempą, stovinčią ant fortepijono (geriausios mokytojos privilegija - geriausia klasė su fortepijonu:), tai iš šono puikiai matydavosi jos šviesūs šviesūs plaukeliai ant smakro :) šiaip dienos šviesoj jų nesimato, bet  tokioj romantinėj prieblandoj jie išryškėja kuo puikiausiai. Tik tuomet jau būna jau nebe romantiška …





Tai viena iš begalės Liepaičių dalių - pianinas.. o kur dar kelionės, kiti mokytojai, dainų šventės, direktorius, egzaminai …. baigiamieji koncertai….



Noriu viską viską papasakoti, kol nepamiršau … Bet juk niekas neskaitys tokio ilgo įrašo, tad, kaip populiaru filmuose, - LAUKITE TĘSINIO!



O gal nelauksit ?


Rodyk draugams

Komentarai (12) »

(be temos)

Lietus… Laiškas… Žaibavimas… Griaustinis… Muzika … Žodžiai… Tyla… Svajonės… Ašaros… Melancholija… Miškas… Vėjas… Audra… Jūra… Vėtra… Arbata… Apsikabinimas… Ilgesys… Kelionė… Naktis… Juodi debesys… Žvakių šviesa…

 

 

Ką jauti?

 

 

 

 

 

 

 

Kiekviena audra baigiasi… ir po kiekvienos nakties ateina aušra….

Rodyk draugams

Komentarai (7) »

Durys

Šiandien išlydėdama tėtį į Šventąją, žiūrėjau pravėrusi duris į jį. Atrodė susikrimtęs ir nelaimingas, nors toks buvo visą rytą. Žiūrėjau ir galvojau apie tai, kaip jis jaučiasi ir ką galbūt galvoja. Pabandžiau įlipti į “bliūdą”, kuriame stovi jis. Akyse ėmė kauptis ašaros. Jam negera. Man negera taip pat.  Tėti, atverk savo duris, kad galėčiau pas tave užeiti, kol dar ne vėlu.

Kaip dažnai bendraujame su žmogumi ne tik nepravėrę jo sielos durų, bet netgi stovėdami už jų. O dažnai ir patys jų nesugebame atverti. Kodėl?

Kartais lipame įsivaizduojamais laiptais, kurie atrodo labiau viliojančiai, nei einame pro pravertas duris į tamsą, net jei nešamas žvakę. Juk ir žvakės šviesa gali apšviesti kambarį.

Tavo sielos šviesa man parodo gvyenimo grožį. Ačiū už ją.

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Lietus

“Mylėkit lietų, labai prašau. Yra daug dalykų, kurių jūs nekenčiat, bet bent jau lietų - mylėkit. Juk gyvename Lietuvoje - lietaus šalyje. Ir turėtume džiaugtis, kad lietus nors kartais mus aplanko.
Lietus nėra liūdnas. Jis mums tik toks atrodo. Ir jei lietaus lašai yra ašaros tai tik džiaugsmo ašaros.
Šiandien ryte mane pabudino lietus. Taip […]” (Aurimas  Gudas: www.gudas.lt)

Aš myliu lietų. Ir nežinau kodėl, ar kad esu lietuvė, ar kad lietui lyjant nutiko, ko gero, patys nuostabiausi dalykai mano gyvenime.

Lietui lyjant gimiau, lietui lyjant pirmą kartą mes nuėjom susikibę už rankų, lietui lyjant suvokiau, kas yra tikroji širdies šiluma.

Todėl myliu lietų…

Jis nuplauna sielos dulkes ir suteikia mintims laisvę. Jos liejasi ir į pasaulį ateina pačiu gražiausiu pavidalu.

Lietus skatina susiburti visiems tame pačiame kambaryje ir būti drauge. Pamenu, kaip vaikystėj per lietų visi sėdėdavom Kalvarijoj ant aukšto. Man būdavo tuomet neapsakomai gera. Jauti tikrąją bendravimo šilumą. Į stogą barbena lietaus pirštai, tarsi grotų fortepijonu. Kai kur stogas kiauras ir čia pat jaučiasi drėgmė. Pro atdarą langą į priplėkusią palėpę plūsta gaivus oras.

Per lietų gera maudytis – taip šilta ir niekas nesimaišo … Vanduo tuomet yra visur aplinkui. O aš mėgstu vandeni, bet apie tai jau kitame įraše…

Ir jei nebūtų lietaus, saulė taip pat nedžiugintų.

Tačiau gražiausia, kas yra pasauly, tobulybių tobulybė, - tai lietus su saule… su dviem vaivorykštėm ir artimu žmogumi šalia… 

“Mylėk orą kad ir koks jis bebūtų. Oras niekada neklausys tavo norų. Todėl telieka džiaugtis tokiu oru koks jis yra.”(Aurimas  Gudas)

“Nėra blogo oro, yra tik blogas apsirengimas “ (mama)

“Lietus suteikia gyvybę” (tėtis)

mano sieloj sausra, todėl ieškau meilės lietaus…

milda.

Rodyk draugams

Komentarai (6) »

gyvenimas ir mirtis

Turiu pusbroli Saulių. Jis 14 metų už mane vyresnis, tačiau aš jį mačiau tik būdami dar visai kūdikiu. Mano atmintį nėra nei jo veido, nei silueto, nei balso… nieko.

Jis buvo mano “giminėj” tabu tema. Saulius – žmogus, turėjęs skaudžią patirtį, turbūt dėl to jį savotiškai ir myliu. Nuo pat vaikystės buvo linkęs “krėsti  cirkiukus” ir kasmet jie darėsi rimtesni. Šis “cirkininkas” ne kartą sėdėjo nepilnamečių kolonijoje, o vėliau jau ir zonoj. Vietinėj Kazlų rūdoj buvo atpažįstamas kaip  niekšelis. 

Kai kuriuos savo giminaičius esu mačiusi per savo dėdės - Sauliaus tėvo – laidotuves. Sauliaus nebuvo. Jis slapstėsi nuo policijos, kuri taip pat atvyko į laidotuves. Tuomet aš buvau dar visai maža, nesuvokiau kas yra mirtis. Tiksliau galvojau,kad tai yra liga, kuria galima apsikrėsti ir tuomet tu nebeesi gyvas. Mirtis – ne egzistencinis pokytis, o liga… taip suvokiau tuomet.

Tačiau viena kartą išėjęs iš kalėjimo išsikraustė į Klaipėdą ir, kaip sakoma, pradėjo viską iš naujo. Susirado darbą. Vedė. Gimė dukrytė Saulė, nušvietusi jo gyvenimą laimės spinduliais.

Ir nors jis tebebuvo tabu tema, aš apie jį nuolat galvodavau. Tapatindavau mus. Nežinau kodėl, bet man atrodo, jog esame panašūs. Jis atstumtas nuo „giminės“, o aš pati joje nepritampu. Skirtingi tik likimo vingiai. Labia skirtingi… Savotiškai jį mylėjau.

Atėjo laikas, kai suvokiau, jog noriu jį pažinti. Sužinojau, jog mano teta turi jo numerį. Mama nepritarė mano norui susitikti. O aš ir pati bijojau. Ne jo biografijos. Bijojau nenoro bendrauti iš jo pusės, žiūrėjimo į mane kaip į „mažę“. Ir nežinau, kodėl aš jo nesusiradau. Ar pasikeitė jo numeris, ar įsiliejau į rutiną, tačiau  Saulių   buvau užmiršus iki šiandienos. Iki to mamos ištarto sakinio „ rytoj važiuoju į tavo pusbrolio, kurio nesi mačiusi, laidotuves“.

Aš jį savotiškai mylėjau … nors niekada nekalbėjom. Nors taip ir nesusiradau… Nors taip ir nepažinau…

Gyvenimas ir mirtis. Du dalykai, kurie neegzistuotų vienas be kito. Mirtis, mano manymu, gali būti labai graži. Kai numiršti sava mirtimi nugyvenęs visą amžių, padaręs daug gerų darbų ir įvykdęs savo misiją žemėje. Deja, kartais mirtis būna negraži. Būna žiauri… Skaudi, ne laiku, ne vietoje. Ir tuomet, kai tik pradėjau kabintis į gyvenimą, šildytis Saulės spinduliuose …


Avele, kuri miegojai,
 Lovelėje su mumis,
Ir ką tu tada galvojai,
Karpydama ausimis?
Nuo šalčio tave užklojom,
Nuo ryto baltos rasos,
Avele, sušalusiom kojom,
Tavęs man gaila visos.

O kaip tu liūdnai šypsojais,
Mums laimės linkėjai visos,
Avele mano šviesioji,
Žiūrėdama iš tamsos.
Vilnėlė balta viliojo
Bučiuoti tave akimis.
Avele mūsų blūdnoji,
Lovelėje su mumis.

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

kur mano vasaros?

Komentarai (1) »

svojones tesiasi


Svajonės yra vienas iš dalykų, kurie padeda gyventi. Maža svajojau tapti dainininke, veliau pianiste. Dar svajojau užaugti, dainuoti merginų chore, baigti muzikos mokyklą ir stovėti su diplomu rankose ir liepų vainiku ant galvos. Dar svajojau pasiekti vaivorykštės pradžią arba pabaigą, turėti plaukus iki žemės arba dar geriau, plaukus, kurie vilktųsi žeme. 

Vėliau buvo laikas, kai svajojau apie labai žemiškus dalykus ir buvo labai nejauku. Nesupratau, kodėl kažkada turėjau gražias svajones, o po to pradėjau norėti tik naujų batų, skanesnio maisto, svajodavau apie miega, vėl maistą, vėl rūbus ir t.t.

Bet kartu su pavasariu sugrįžo ir mano svajonės. Tikiuosi, kad jos išsipildys, nes aš esu pasiryžus daryti labai daug, kad taip atsitiktų. Dabar svajoju tiesiog tapti psichologe, kad galėčiau visuomet padėti. Turėti jaukia arbatinę( dar galvoju apie vietą), kurioje ir galėčiau kartu bendrauti su žmonėmis, o laisvu nuo darbo metu rašyti… noveles, balades ir tai, kas šaus į galvą. Su draugais apkeliauti Skandinaviją, sugrįžti i Savonliną … 

Gyventi, kad turėčiau apie ką rašyti ….

kkartais miegoti po atviru dangumi( kai pati to norėsiu, o ne gyvenimas privers:)

Būti laisvai nuo savo pačios varžymųsi….

vienžo, yra kur stiebtis :D

Rodyk draugams

Komentarai (5) »

Svajonė

Kiekvienas turi savo svajonę… kiekvienas, kuris nori gyventi.

Mano tėčio svajonė, kad aš sėkmingai baigčiau visus mokslus ir turėčiau pagrindą gyvenimui… Ach, kad tik mokslai būtų pagrindas gyvenimui… Kad tik pinigai atneštų laimę… Kad vien svajonių užtektų, kad realybė taptų nuostabi.

Mano mamos svajonė, kad tėtis skirtų jai daugiau dėmesio. Bet iš tiesų, tai ji pati nemoka to dėmesio išsireikalaut. Aš taip pat niekad negaunu dėmesio iš to žmogaus, iš kurio labiausiai norėčiau …

Mano svajonė yra vaikinas … Jau sutiktas, realus, tiesiog svajonių vaikinas :) Jo dėmesio sulaukiu tik tiek, kiek tai reikalauja dalykiniai santykiai. Toks keistas jausmas viduje … Kartu laimė, kad įsimylėjau nuostabų žmogų : juk tokie jausmas pakylėja virš žemės bent keleta centimetrų :) tačiau antra vertus, skausmas užima pusę manęs : juk iš to nieko nebus . Jis ne man, o aš ne jam … Arba tik aš ne jam :)

Kodėl įraše apie svajones yra būtent ši foto ? nes svajonė yra tokia pat skaidri kaip rasos lašelis ir kartais tokia pat netvirta … Tačiau jos spindėjimas suteikia jėgų judėti pirmyn :)

Rodyk draugams

Komentarai (3) »

Mano Vilnius…

                                                 

 Atrodo, jog visuomet suvokiu, kaip myliu savo miestą… bet kartais reikia tokių vakarų, kai tiesiog eini senamiesčio gatve ir ne kvėpuoji, o geri orą. Kai nejučiomis pagalvoji: “o gal kažkur netoli vaikšto žmogus, kurį aš mylėsiu, ir kuris mylės mane ?“

 

Skrendu, kojomis neliečiu žemės, susilieju su viskuo, kas yra aplinkui: žmonėmis, einančiais į teatrą, gatvės muzikantu, skrajučių  dalintoja, jauna pora, besibučiuojančia po kaštonu. Tampu dalele Vilniaus ir ,rodos, nieko nuostabesnio negali nutikti …išnykstu ne pilkoje minioje, o gyvenimu trykštančių žmonių akimirkose…

 

Įsėdu į autobusą, važiuoju namo, skaitau studentų man padovanotą knygą ir tyliai, kad ateitis neišgirstų , bandau įsivaizduoti save studentiškame kailyje… ir suprantu, kad esu dar visiškas vaikas… su svajonėmis, su džiaugsmu, su tikėjimu, su viltimi… 

 

Atrodo, kad tik čia, Vilniuj, mieste su angelu, gali būti taip gera… Tik čia gali elgtis taip, kaip nori tavo širdis… Tik čia gyvendama galiu būti  liepaite, daryti pikniką ant Tauro kalno, užsukti į Užupį, švęsti gimtadienį ant Gedimino kalno, sustoti pasižiūrėti į tekančią Nerį ant žalio tilto, tik Vilniuj yra du

krantai, kurie vienas kitą myli… 

 

Tik dėl tokių akimirkų verta gyventi, kai išnyksta riba, trukdanti tau būti skriejančių pūku ir tu atitrūksti nuo žemės. Skrendi… skrendi… skrendi ….


Rodyk draugams

Komentarai (2) »

(be temos)

Lyja. Trečia diena nepaliaujamai lyja. Pro atdarą langą skverbiasi gaivus oras, o krentančių lašų muzika jau baigia mane užburti. Apie nieką kitą negaliu galvoti tik apie Jį. Kai paskutinį kartą jo lūpos ištarė „ aš tave myliu“, o aš abejingai žiūrėjau į Jį vaizduodama nepasiekiamą, taip pat lijo… tai buvo švelnus pavasarinis lietus su saule, kai atsigauna ne tik žolė, bet ir siela. Nebegaliu ilgiau sėdėti fotelyje tokia susigūžusi ir iš viršaus abejingai žvelgti į praeivius… Tiesiog suvokiau, kad jei toliau sėdėsiu čia, tapsiu abejinga  Jam. Todėl išeinu. Be skėčio, be lietpalčio, basa. Netrukus kūnas sušalo, plaukai virto permirkusiomis virvelėmis, o kojos sužvarbo. Bet visa tai nesvarbu – svarbiausia tai, kas yra širdyje. O širdyje yra tuštuma. Nors jau gerokai lengviau… ašaros susiliejo su lietum, o žodžiai „meile mano, aš nepamiršiu tavęs niekuomet! Niekuomet…“  
Skubėjau iš pradžių be tikslo jau temstančiomis gatvėmis ieškodama kažko, kas išgydys mano sielą. Mačiau žmones, sėdinčius prie vakarienės stalo ir šiltai bendraujančius, kvatojančius, ir ašaros jų tik iš juoko… Kodėl aš viena? Tavęs nėra šalia, tačiau aš vis dar gyvenu tavimi, jaučiu šalia… Nubundu mintyse regėdama tave, užmiegu tik ištarus tau labanakt.
 Jau visai sutemo… ir nustojo lyti. Suvokiau, kokia sušalusi esu ir pagaliau pasijutau pakankamai stipri, kad aplankyčiau Jį… Bet ne dabar…
 Kitą rytą pro pilkus liūdnus debesis kars nuo karto pasirodydavo dangaus mėlynė. Priešais veidrodį stovėjau ilgiau nei įprastai. Nors jau esu pakankamai stipri, tačiau vis dar sunku… juk ši žaizda neužgis niekuomet.
 Štai ir atėjau… Jau nebe pamenu kokiomis gatvėmis ėjau ir nežinau kiek laiko užtrukau. Jaučiausi nejaukiai… Praėjo jau tiek daug laiko, bet galiausiai aš atėjau pas Jį.
 Suklupau ir pravirkau… Pasakiau tai, ko niekada  Jam nesakiau, nors tiek kartų norėjau: „ Myliu tave, gyvenu tik dėl tavęs… Ilgiuosi tavęs!” Tuomet nusišluosčiau ašaras, pakėliau akis į dangų ir mintyse prižadėjau sugrįžti dažniau. Ir kad ir kaip buvo keista, rankos pradėjo pirmą kartą tvarkyti apleistą  Jo kapą…

tai pirmasis mano sukurptas daiktas, kuriame nėra nė gramosavos patirties…

Rodyk draugams

Komentarai (2) »

jei tai butu paskutinis kartas … ?

                                      

Jei tai būtų
paskutinis rytas, kai gali nubusti,  ko gero, neširstum ant kaimyno,
kuris kaldamas 105 vinį į sieną tave pažadino… Gal atvirkščiai,
nueitum padėkoti, kad tavo diena bus ilgesne. Išeidamas iš namų
neskubėtum, kad spėtum įkvėpti to nuostabaus rytinio oro ir
nusišypsotum užsimiegojusiam praeiviui, net jei jis ar ji pamanys, kad
tu girtas arba esi narkomanas.


Jei
tai būtų paskutinė diena gyvenime, sutikus tave nepasakyčiau tiesiog
labas, o stipriai stipriai apkabinčiau ir pasiteiraučiau, ar žinai,
kaip aš tave myliu?


Jei tai būtų paskutinis kartas, kai galiu būti su tavimi, nekalbėčiau apie paviršutiniškus dalykus…

Jei tai būtų paskutinis mūsų atsisveikinimas, apkabinčiau stipriai stipriai ir dar kartą priminčiau, kad tave myliu.
Nuidama
keliu  sustočiau prie namų negalvodama, kad reikia padaryti dar begalę
darbų ir žiūrėčiau į žvaigždes…  ilgai…  tiek, kiek norėtųsi …


O parėjus namo neįsijungčiau TV. Tiesiog  parašyčiau paskutini įrašą dienorašty ….

“Kiekviena diena  gali būti ir paskutinė diena. Kažkuri ir bus, o  kuri? Nežinai. Todėl neverta rizikuoti.”

Rodyk draugams

Komentarai (5) »

kas tas mano mylimasis ?

mano mielas nemoka visų
abėcėlės raidžių ir skaičių
bet jis žino kad aš esu
ir numirtų jei nepareičiau

jis manęs niekada nemyluos
ir vargu ar kada man piršis
neužguls nei baltuos dobiluos
nei rugiuos nei linuos nei viržiuos

aš jį glostau akies krašteliu
ties palange plačiai atsilošus
jis gražesnis už šimtą gėlių
mano mielas vardu Alijošius

Rodyk draugams

Komentarai (4) »

Sene

Iš esmės tai nemėgstu senų žmonių. Jiems reikia užleisti vietą troleibuse, jie dažnai burba, kad jaunimas nieko nevertas. Jie nesupranta madų. Ir t.t. Ir pan.

Tačiau kartais yra išimčių. Juk visos taisyklės turi išimtis.

  
 ***
Troleibuse prieš mane sėdėjo sena moteris - Senė . Vilkėjo ji nunešiotą striukę, batai jau suplyšę , “prašo valgyt”,  pati tvirtai abiem rankom įsikibusi į paprastą, greičiausiai miške rastą lazdą - vienintelį jos ramstį sunkiame gyvenime…  Kelnės sulopytos, kepurė jau visai nusitrynus. Įdomu,kad pirštinė tik ant vienos rankos. Ant kitos  piršto- -žiedas. Paprastas sidabrinis žiedas. Vienitelis jos turtas. Turtas ne dėl to, kad turi piniginę vertę. Oi, ne. Turtas - nes tai gražiausias jos prisiminimas, kuris teliko. Kažkada tą žiedą užmovė mylimasis…

Bet svarbiausia yra veidas… Kažkada juk kvatojo ji, o dabar sėdi troleibuse ir turi tik kitų laimę. Ir džiaugiasi Senė tik kitų laime… kitų… Kažkada jos lūpas bučiavo, o dabar pastarosios suskilinėjo, tapo vienišos, oda aplink  susiraukšlėjo. Akys kažkada žvilgsniu glostė mylimus žmones, spindėjo iš  gyvybės
ir meilės pasauliui… Dabar gyvybė prigeso… Mylimieji iškeliavo ten, kur nėra skausmo - anapilin… Akys tapo  įkritusios į kaukolę… Veidas - džiūsnos kaukė .

Ji važiuoja troleibusu, kad pamatytų pasikeitusi miestą, pasidžiaugtų kitų laime, nusišypsotų žiurėdama į žaidžiančius vaikus ir išliptų iš troleibuso, kai jis ims pilnėti , kad nebūtų našta… Kad nebūtų Senė, užimanti pavargusių, dirbančių, skubančių ir vargstančių(?) žmonių(?) vietas…

Norėčiau jai padėti, bet ji pati sau padeda žvelgdama į giedrą dangų, net jei sėdi purve…

Žvelgia i giedrą dangų …

net jei sėdi purve…

žvelgia į giedrą dangų… dangų … dang …

Rodyk draugams

Komentarai (4) »

prarasti? atrasti?

Kartais atrodo, jog viskas,kas bloga, susideda  į vieną vietą ir mano gyvenimas tampa juodas. Visos nesekmės supuola vienu metu. Akys pritvinksta ašarų, nebenoriu nieko daryti , o tik gailėti savęs.

Kokias  kelias minutes…

Kol neatsistoju į kitą vietą ir nepažvelgiu į gyvenimą kitu kampu…

Nepaisant visko, kas nutiko negera, turiu be galo daug… Jei galvosiu ne apie tai, kas buvo blogai, o apie tai, kas buvo gerai, pamatysiu, kad diena buvo visai nebloga, o gal net ir sėkminga!

Gyvenimas turi savo taisykles ir nori ar nenori, turi žaisti pagal jas. Bet ėjim` darai pats. Likimas tik išmeta kauliukus, o tik tu gali pasirinkti kryptį, spalvą.

Kiekviena akimirką mes turim galimybę rinktis. Ne tik matyti gerą ar blogą, bet ir liūdeti ar džiaugtis, padėti ar nusisukti, šypsotis ar verkti. Kentėti ar įveikti. Gailėtis savęs ar išlikti stipriam. Nusivilti ir nuleisti rankas ar labiau susikaupus pakilti į kovą su naujom jėgom.

Tik prarasdamas gali atrasti…

Bet jei nenorėsi atrasti, greičiausiai pražiopsosi progą.

Rodyk draugams

Komentarai (3) »

vysniu pyragas

Pamenu, kai dar buvo laimingiausios mano dienos… Tos nerūpestingos 7 klasės vasaros atostogos:)
Mano tuometinė geriausia draugė Giedrė, suzinojus, kad kepu pyraga, pasikviete Jį ir abu  kartu atėjo pas mane.  Pyragas buvo vienas iš geriau nusisekusiųjų :), su vyšniu uogiene  … 

Valgom trise, Giedrė giria, Jis išiminėja vyšnias :) pasirodo nemėgsta …

Mes dar nedraugavom, bet simpatija buvo :) tai gal nenorėdamas manęs įžeisti, o gal iš mandagumo valgė vargšas tą pyragą :) sakė, kad būtų labai skanus, jei būtų kita uogienė :)

Uoj, kiek aš Jam prikept dabar galėčiau tų pyragų, kad tik ateitų :)

Rodyk draugams

Komentarai (2) »

zmogus, istieses ranka

Dažnai nesuprantu, kodėl žmonės man atleidžia už nepateisinamą mano elgesį jų atžvilgiu… Būnu pavargus, pikta, nelaiminga. Liepiu atsiknisti arba elgiuosi taip, kad pats tai gali suvokti. Kodėl tie žmonės prieina ir guodžia ar tiesiog būna kartu… Juk džiaugsmu pasidalinus jis padvigubėja, o liūdesiu - šis sumažėja perpus…. 

Nežinau, kodėl jie elgiasi būtent taip, bet žinau, kad esu be galo jiems dėkinga.

Gal ne visada pasakau ačiū…

Retai vėliau prisipažįstu, kad buvo gėda…

Dar rečiau atsiprašau…

Bet tai nereiškia, kad man ne gėda, kad aš nesu jums dėkinga ar jūsų nemyliu… Kaip galiu nemylėt, jei mane pakenčiat ?

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Kaip as pameciau Meile


Kaip aš pamečiau Meilę …

Sakai, kad neįmanoma pamesti meilės? Neįmanoma jos nusipirkti ? o aš ir nusipirkau, ir pamečiau …

Lentynoje pamačiau keletą mielų, mažų meškučių. “Duokit man du”, - paprašiau. Buvau laiminga, kad kažkas mus jungs  apčiuopiamo. Du meškučiai. Vienas man - kitas Jam.

Prisimenu, kaip per lietų susitikom po ieva… Buvo vasara, tačiau Jis sušalo - teko manęs laukti. Aš džiaugiausi, kad laukė… Bet dar labiau džiaugiausi, kad galiu padovanoti meškiuką. Jis savąjį pavadino Meškiu, o aš … Negalėjau sugalvoti jokio vardo … Meškiukai mus jungė. Savąjį Jis nešiodavosi visuomet su savimi kartu, kišenėje :) man nereikėjo nešiotis savojo, nes nešiojausi Jį savo širdelėj:) Meškučiai mus jungė… Bent jau kurį laiką …

Galiausiai savąją pavadinau Meile. Juk ji tai man ir reiškė. Tai buvo mano meilės Jam simbolis.

Simbolis netikras, kaip kad toks buvo mus jungęs ryšys - juk mes jau nebe mes, o tik aš ir Jis.

Nešiojausi Meilę net praėjus dviems metams  po to, kai trys raidės MES iširo į du atskirus žmones. Meilės galvytė žaismingai kyšojo iš mano kišenės, taip traukdama kitų žmonių žvilgsnį ir priversdama nusišypsoti… Visi ją pastebėdavo, bet niekas nežinojo jos reikšmės. Tik aš…

Vieną vakarą neberadau Jos kišenėje. Ji iškrito. Aš pamečiau Meilę…

p.s. tai pats panašiausias meškiukas į Meilę. Ji telpa į vaiko saują.  Tokia maža ir gležna, miela ir graži… Radusieji pasirūpinkit… Pats panašiausias atvaizdas į ją, nors ir ant pašto ženklo :)

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

besikeiciantis gyvenimas

Tai, kas keičia gyvenimą…
Iš tiesų, tai kiekvieną rytą nubundame šiek tiek pasikeitę palyginus su tuo, kokie užmigome…
Bet mes keičiamės taip pamažu, kad to dažnai net nepastebime…
Nepastebime ne tik rytą ir vakarą, bet net atsukę savo gyvenimo juostą menesį atgal vis dar nepastebime pokyciu… o metais atgal ?
Jau įžiūri kruopelę.
Kartais būna taip , kad kažkas atsitinka ir sukrečia… Sukrečia gerąją arba blogąją prasme…

Geroji prasmė, kai pravirksti… nes tai buvo… kažkas… nepasakysi net kas… kažkas…
Tačiau tai prisiminti gera, tai suteikia jėgų priešintis visam blogiui, kuris yra aplinkui.

Blogąją prasme, kai verki… Nes sieloj tuštuma, tokia nemaloni ir gnaibanti širdį. Net nežinai, ką padaryti, kad pasijustum geriau…
Gyvenimą keičia įvykiai, dainos, filmai, koncertai, parodos, žmonės … ypač žmonės.

Vis dažniau išgirstame žodžius, kad reikia pamatyti ne vien tik gražia gyvenimo pusę, nes egzistuoja ir blogesnė, žiauresnė, beviltiškesnė, purvinesnė…

O aš nenoriu matyti juodų ašarų iš išblukusių akių… Gal esu per silpna ? O gal tiesiog nenoriu to matyti, nes tai neverčia eiti tolyn. Nesuteikia jėgų džiaugtis
ir savo džiaugsmu dalintis su kitais. Man patinka būti laiminga ir kitus tokiais daryti… Kai vis dažniau  nuskamba zodžiai “tu tokia mildiška, tau taip tinka tavo vardas”…

Kartą man pasakė, kad gyvenu su rožiniais akiniais,  įrodinėjo, kad tai  blogai. Bet kitą dieną vėl atvažiavo pas mane - tas gražus mano pasaulis traukė…

Ir tikrai, buvau laimingesne už tą žmogų… Ir protingesnė nepaisant 20 mus skiriančių metų. Aš supratau, kas yra laimė ir kodėl bei kaip verta keisti gyvenimą.

Dažnai žmonės bando įrodyti, kad svarbu matyti tiesą…galbūt… Bet aš nenoriu… Noriu būti laiminga gražiame pasaulyje…

Nepaisant to, kartais reikia sukrėtimų… Jie padeda įvertinti tai, ką turi ar neturi. Bet neverta žiūrėti filmo, nes žmogus turi vaizduotę… Geriau skaityti, nes tavo vaizduotė
 duos tik tiek, kiek gali pakelti…

Filmai turi būti gražūs, nes dažnai vaizduote naudojam kurti blogiui, o ne grožiui…

Knygos turi būti protingos, kad išmintimi galėtų dalintis žmonės…

Gyvenimas turi būti gražus, nepaisant to, kad jis ne visada toks yra…

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

Sniego angelas

ka tik grizau :D

[23:18:42] MILDA says: o isejau tada, kai padejau rageli, nes jau buvau ir su batais, ir su stiuke :D

[23:18:43] gabriele says: neblogai…

[23:18:47] gabriele says: kaip oras lauke?

[23:18:55] MILDA says: su kokiu kilogramu plaukuose :D:D:D

[23:19:01] MILDA says: fantastiskas :)

[23:19:07] MILDA says: taip ramiai sninga :)

[23:19:07] gabriele says: jega:)

[23:19:19] MILDA says: daug daug daug puraus sniego :)

[23:19:39] MILDA says: norejosi griuti i pusni, bet atejo daugiau zmoniu … :/

[23:19:52] MILDA says: bet vis teik turbut nebuciau griuvus i pusni …

[23:19:55] MILDA says: bet reikes :)

[23:20:17] MILDA says: kada …

[23:20:23] MILDA says: dar sia ziema …

[23:20:23] gabriele says: o varge

[23:20:28] MILDA says: :)

[23:20:30] gabriele says: kaip noreciau angela padaryt…

[23:20:34] MILDA says: o dziaugsme :)

[23:20:50] MILDA says: mmm…

[23:21:01] MILDA says: sian lifte sutikau du labai snieguotus vaikus :)

[23:21:08] MILDA says: sake, kad dare sniego angelus :D

[23:21:55] gabriele says: reikejo pagirt.

[23:22:10] MILDA says: :)

[23:22:15] MILDA says: sake tik viena padare

[23:22:27] MILDA says: bet as pasakiau ,kad turbut labai gera

[23:22:28] MILDA says: nes tikrai buvo snieguoti :)

[23:22:42] gabriele says: :D

[23:23:12] MILDA says: bet istiesu tai si mada atejo is filmu, man atrodo …

[23:23:14] MILDA says: ?

[23:23:35] MILDA says: nes mes butent po visokiu amerikietisku ir pradejom sniego angelu karjera :)

[23:23:52] MILDA says: vis kazka gero dave ta Amerika :)

[23:24:32] gabriele says: tai jau tikrai…

[23:24:34] gabriele says: nezinau

[23:24:42] gabriele says: as isvis neseniai apie juos suzinojau…

[23:24:48] MILDA says: :)

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

suomija


myliu Suomiją… Tai gražiausia, ką man teko matyti iki šiol… Su pačiais mieliausiais žmonėmis. Turbūt dėl to ir buvo taip gražu. Vakaras. Nereikia nieko. Tik sėdėti ir žiūrėti, kaip ta saulė mus palieka ir kaip vakaras ateis. Ir matyt kaip upėj gluosnis atsispindi vandeny, ir kaip žemė ima glostyt šilto vakaro ranka. Tik sėdėti ir žiūrėti be jokios jokios minties. Ir jau  nieko nenorėti…nieko nieko net mirties…vakaras…


tiesą pasakius, Suomija ne tik padaro, jog nenorėtum mirties, bet įkvėpia gyventi…

VANDUO

UOLA

MIŠKAS

ŽOLĖ

DANGUS


DRAUGO PETYS ŠALIA

SVAJONĖS

DAINOS

MEILĖ

DRAUGYSTĖ

PRISIMINIMAI

PASAKOJIMAI

RAMYBĖ

LAIMĖ

MALONUS NUOVARGIS

PAŽINIMAS



VILTIS

ĮSPŪDŽIAI         visa tai… ir dar daugiau … tai  - Suomija. ne salis Erovizijos laimĖtoja, o Šalis, kuri man                               pati    graŽiausia po Lietuvos …

Rodyk draugams

Komentarai (1) »

nakties balade



Kartais galvoju, kad atiduočiau visą savo gyvenimą : svajones, muziką, knygas, laiškus, šiltas vasaros naktis po žvaigzdėtu dangumi tik už vieną bučinį ir vienintelį žodį “myliu”.

Galėčiau ištisus metus sėdėti šaltame, tamsiame rūsyje žinodama, kad Jis mane myli ir būti vien dėl to laiminga… Juk Jis ir taip yra mano gyvenimas, nesvarbu už kiek įvairių darbų aš besislėpčiau. Kad ir kiek kartų kartočiau sau, jog jį pamiršau, taip nebus.

“Tu man jau įaugai į kraują , kuris išteka iš širdies, bet nutolęs iki tam tikro taško vėl sugrįžta su ta pačia jėga atgal …”

Pasakiau… Buvau drąsi… Dar ir dabar negaliu tuo patikėti.  Prisiminimai, rodos, netikri, o tik matyti kažkokiame įtikinančiame filme. Matau viską iš šalies: merginą su ilgu, žemę siekiančiu raudonu sijonu, ilgais šviesiais plaukais. Šalia vaikinas. Gražus, šviesiaplaukis, nedrąsiai dirsčiojantis į ją. Ji jau taip  nustebino savo netikėtai išsakytais jausmais, kad jau niekas daugiau nebegali jo šokiruoti… Jie kalba. Nedrąsiai… Žiūrėdami tai į žvaigždėtą dangų, tai į priešais stovintį pašnekovą… Ach, kokie jie vis dėlto vaikai…

 

 

Bet ar būtų buvę geriau, jei nebučiau to pasakius?

 

Kad ir kiek daug padarau, vis vien atrodo, jog per mažai…

Rodyk draugams

Komentarai (2) »

laiskas likimui

Kaip aš Jį surasiu?”, - paklause Ji savęs. Ji

nebuvo laiminga - Ji buvo vieniša. Atidžiai žvelge į

 kiekvieno praeivio veidą, tikėdamasi atpažinti Jį.

 Tai buvo šiek tiek kvaila, nes  jau  neatminė net

 tų veido bruožų, kuriuos tikėjosi išvysti. Tiksliau,

 niekada nebuvo jų gerai mačiusi, juk buvo naktis…

 Tačiau tikėjosi, kad pastebėtų Jį iškart -  Jos širdis

 atpažintų,o kūnas pajustų. Ji šypsojosi… Juk net

 būdamas nelaimingas gali tai daryti?.. Ji galėjo,

 privalėjo, nes ta naktis, kai Jis Jai rodė

 Andromedą, Kasiopėją ir Sietyną, neišnyksta iš

 atminties, visada yra šalia. Ji pirmą kartą tada

 pasakė, kad gyvenimas yra tobulas. Jis atsakė -

 beveik. Bet jie abu žvelge į dangų. Pro žiūronus.

 Pro vienerius, bet abu. Jis dešine akimi, o ji -

 kaire.

   Abu šypsojosi, nes buvo gera jausti žmogu, panašų

 į tave, greta. Buvo giedra ir šilta rugsėjo naktis.

 Tiesa, Ji jau buvo spėjusi sušalti kojas braidydama

 po šlapią žolę, tačiau pamiršo tai tam, kad

 gyvenimas būtų tobulas.

    Jie nežinojo vienas kito vardo, tačiau buvo matę

 kempelį sielos gelmės. Jie atsiskyrė vienas nuo kito

 netikėtai ir kvailai…. Tarsi pasimetė minioje…

   Ji tiki likimu - jei bus lemta - susitiks.

 

   Kvaila? Banalu? Netikra? Romantiška? Gražu? O vis

 dėlto tiesa, nes aš esu Ji.

   Niekada nagalvok, kad vėliau paklausi vardo, kad

 vėliau pasiūlysi susitikt, nes taip gali ir neįvykt,

 kaip kad nutiko man. Jei labai bijai, paklausk

 savęs, kaip elgtaisi, jei tau gyvent būtų likę dvi

 savaitės? Vis dar nesiryžtum, net jei neturėtum ko

 prarast?

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

(be temos)

Gal viskam yra savas laikas?


Sako, likimas atsiunčia ženklus… Reikia tik mokėti juos skaityti.

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

remai…

Ėjau gatve. Tiesą pasakius, jau beveik bėgau, tačiau akis patraukė užrašas „Mes įrėminsime jums viską“. Kodėl visada pagalvoju apie Jį? Nesvarbu, koks būtų žodis, visada pagalvosiu apie Jį… Vėl skaudinsiu savo atsiminimais. Pamąsčiau, gal jie galėtų įrėminti mano jaumus Jam? Gal tada pamatysiu, kur jie prasideda ir baigias…

Rodyk draugams

Komentarai (0) »