BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tyla. Fatališkas žinojimas.

I

Tyla

 

Kaip pasakytų Oskaras Koršunovas, radau save mirusią. Viduje visiška tyla. Ne ramybė, o tyla. Ne tuštuma, nes juk ten, kur tuščia, kartas nuo karto nuskamba aidas, aidas nuovargio nuo savęs. Tai pati nejaukiausia  tyla iš visų įmanomų tylų. Tarsi gyvenimas be skonio, muzika be garso (kai smičius slysta stygomis, tačiau sustabarėję smuikininko pirštai nesugeba išgauti vibrato, tad pasigirsta tik džeržgimas). Tėra tik tyla… tyla…
Ir dienoraščio lapai tokiomis “tylos” dienomis lieka tušti. Lieka tarpas tarp dviejų neišpildytą datų. Tarpas, kuriame nėra nei skausmo, nei džiaugsmo. Jis tarsi neišmestas kauliukas - praleistas ėjimas. Tu sustoji, o kiti eina toliau (nebūtinai pirmyn, dažnai netgi atgal). Ir tai tarpas, kuris nieko nepalieka. Tik pasiima. Laiką. Todėl ta tyla - praradimo tyla.
Tačiau kiekviena pauzė muzikoje tėra tarpas tarp dviejų frazių, metas atsikvėpti ir patylėti širdimi, pirštais, plaučiais ir smegenimis. Tai varginantis poilsis, po kurio labai gera gyventi.

 

 

I I

Fatališkas žinojimas

  

Kaip sakoma Šventajame Rašte, žmogus yra Dievo atspindys. Kiekvienas žmogus, tik vieni nueina vienais takais, o kiti - kitais. Ir vienuose tas atspindys yra ryškesnis, kai kituose - neįžiūrimas. Kiekvienas turi savo istoriją, su savais pakilimais ir nuopuoliais, potvyniais ir atoslūgiais. Nutarus pabūti turiste savo sieloj, supratau, kad turiu kur kas daugiau tylėti, tylėti idant išgirsčiau kitus. Niekada negalvojau, kad pasauliui trūksta tiek daug ausų, o kiekvienas, prie kurio prisėdau per porą pastarųjų dienų, rodos, tik to ir telaukė, kad galėtų kalbėti, kalbėti jį girdinčiam žmogui.

Aš tyliu, bet ta tyla visai kitokia nei buvo.  Ana  - spengianti , bekvapė ir bespalvė, beskonė ir bejausmė. Ši - girdinti tyla, gerianti, imanti ir kartu duodanti, besimokanti gyventi iš tų, kurie jau daug nugyveno. Atradimo tyla.

Skirtingi likimai priverčia įsiklausyti į tai, ką šnabžda manasis. Pirmasis mano guru buvo Kėrė, patyręs tikrai fatališkus išgyvenimus, tarp kurių - du insultai. Po pirmojo atsigavo gana greit ir lengvai, dabar apie jį kalba ne kaip apie pirmąją, bet kaip kaip apie tą „mažąjį”, rodydamas mažojo piršto galiuką. Deja, po kelerių metų savo smūgį sudavė ir antrasis insultas, atėmęs iš įdomaus, apie daug ką nusimanančio vyro, kalbos ( o gal veikiau žodyno?) dovaną. Nežinau, kiek žodžių jis moka pasakyti, bet ypač dažnai kartoja frazę „dabar viskas kitaip atrodo” arba „grožis bus”. Taip vieną vakarą jo klausiausi visą valandą, po kurios mano močiutė paklausė, ar susikalbėjau su Kėre. Susikalbėjom. Gal ne viską supratau, tačiau išgirdau prasmę, kurią taip dažnai žmonės praklauso. „Ir kas tas grožis, nesuprasi”, - piktinosi močiutė. O tas grožis, kurį jis taip dažnai mini, beveik visada yra Grožis, turintis kur kas tauresnę prasmę. Kaip pasakytų mano draugė Ieva, Grožis yra universalesnis už grožį, kaip kad dalykas yra kur kas universalesnis už daiktą”.

Bet ne tai buvo didžioji mano suprasta Prasmė. „Aš viską žinau, tik pasakyt nemoku”, - sako Kėrė. O gal dėl to ir žino, kad pasakyt nemoka? Gal tyloj supranti daug daugiau, nes tyloj išgirsti save? Dar Kėrė pasakojo, kad  po insulto nemokėjo ir dabar dar daug ko nemoka pasakyti. „Tik poterius mokėjau, visas maldas ir litanijas prisiminiau”. Argi ne fatališka?

Patiko (0)

Rodyk draugams

Tavo komentaras: