BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mes Varnų saloje

Šiandien, o gal vakar… Begalybiškai užsimaniau VASAROS.

Kai laikas tampa Mano. Kai jis nespaudžia, nekankina. Kai jis išnyksta. Kai kaime neskaičiuoji valandų.

Ir saulėtą dieną skinu serbentus. Atsargiai atitraukdama kiekvieną šakelę, nes, nors sakau, kad vorų jau nebijojau, “jie tiesiog man nepatinka”, tai iš tiesų tikrai bandau išvengti kokio voro ar vabalo, duodama savo lėtumu jam laiko susiprasti lėkti ar skirsti šalin.

Žinai, iš tiesų tai užsimaniau šiandien ne vasaros. O perskaityti dar kartą “Mes Varnų saloje”. Jau keleri metai, kai pasigendu šios knygos. Kažkur prapuolė kraustant komodas, spintas ir knygų sandėliukus. O šiandien Brolio kambary - štai, “Mes Varnų saloje” guli ant stalo.

Iš tiesų, tai vasara būna kaime.

Kai brendi pro rugius, kai lauki vasaros įvykio - kada atvažiuos kombainas.

Arba kai eini vežti šieno. Kai kluone mini šieną, ir nekreipi dėmesio, kad ten daugybė vorų - nes pernelyg smagu.

Vasara… Kai lydžiu močiutę melžti karvės.

Kuri be proto graži. Tokios didelės ir žydros akys, o blakstienų grožis neišpasakytas. Glostydavau karvutės nosį, žiūrėdavau į jos nuostabias akis ir bijodavau jos ragų. Dar kartais su šaka nuo karvutės baidydavau muses, varmus ir kitus gyventi neduodančius padarus.
taip. buvau labai maža.

O vasarai įpusėjus, kai mama vėlyvais vakarais virdavo uogienes lauko virtuvėlėje, aš klausydavau, kaip už lango čirpia žiogai. Į kiemą ateina vėsuma. Dar kur ne kur suloja kaimo šuva. O danguje - paukščių takas. Toks nuostabia šviesus. Mes jau einame trobon. Pažiūriu į gandrus. Miega savo lizde. Ryt jų vaikai mokinsis skristi.

Dar vasara kartais primena jūrą. Bet ten jau mano didesnės prisiminimai…

Šiąnkat aš savo vaikystės vasaroj. Svajojanti apie Varnų salą.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Tavo komentaras: