BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

(be temos)

Aš nežinau, kokia esu dabar. Tačiau žinau, kokia buvau maža. O buvau kitokia. Man smagu prisiminti savo vaikystės žaidimus, man gera klausyti, kai tėvai pasakoja apie mažą Mildą, kuri save vadindavo “lele Milda”.

Ir nors buvau daug kas: draugė, kaimynė, mušeika, užsispyrėlė, liepaitė,  bendraklasė, tačiau save geriausiai aš prisimenu kaip Vytenio sesė. Nors tuomet manęs niekas taip nevadindavo, veikiau brolis buvo vadinamas Mildos broliu (sesyčiu buvo pradėtas vadinti vėliau, kai aš jau buvau aštuntokė).

Prisimenu, kaip neapsakomai laukiau brolio arba sesės. Įdomu, kad kuo toliau tuo labiau norėjau sesės, o gimė vis vien brolis :).

Dar ir dabar pamenu tą akimirką, kai mama įėjo pro duris su mažu mažutėlaičiu kūdikėliu. Jis vos nemirė gimdamas. Dėkui Dievui, kad nemirė. Ir aš iš karto paklausiau, ar jis jau moka vaikščioti. Kad ir kaip keista bebūtų, dar nemokėjo :)

Pamenu, kaip pas mus plūdo svečiai, kad galėtų susipažinti su pirmuoju Matulevičių naujosios kartos vyru (beje, jis tebėra vienintelis). Vytenis dažniausiai būdavo dideliam senoviniam bordinio zomšo  vežimėlyje ir man jį matyti būdavo labai sunku. Vėliau tėtis nupirko naują vežimėlį, kuris man atrodė tiesiog superinis , o tėtis ji įvardino kaip “sportinį”, pasakė, kad mama dabar galės lakstyti kaip lenktynininkė:)

Niekas taip gerai Vytenio nesuprasdavo kaip aš ir nieko jis taip neklausė kaip manęs. Panašiai yra ir dabar, tik tiek, kad dabar jis pats nelabai leidžiasi suprantamas ir nelabai nori klausyti :) Viena kas išliko nė kiek nepakitę, tai mano pomėgis visaip jį “durninti” :) Žinoma dabar jį “išdurti” žymiai sunkiau :)

Pamenu, kai vaikystėj apsimesdavau, kad miriau ir jis labai išsigąsdavo. Puldavo mane visaip gaivinti, o tada aš pradėdavau juoktis. Vėliau, jis įsigudrino nebesinervinti ,o tiesiog užspausti man nosį. Tada aš imdavau “mirti” išsižiojus. Dabar jau nebeapsimetinėju, kad miriau.

Kas manot, kad buvau visai miela mergaitė, tai labai klystat. Iš tiesų su manim gyventi menkas malonumas. Matyt tai vien iš priežasčių, kodėl “išsiskyriau” su Vyteniu :) Tik pagalvokit, kartą mums susipykus, aš naktį nulakavau jam kojų nagus. Bet negalvokit, kad ir jis angelėlis. Muštynių iniciatorius visad būdavo jis. Aš dažniausiai užsibarikaduodavau kokiam kambary :)

Iš tiesų, mano gyvenimas yra neatsiejamas nuo jo… Bent jau kol kas :)

Šiaip buvau dosnus bet užsispyręs vaikas. Visuomet buvau maža neplona mergaitė ir ganėtinai ilgai labai dėl to pergyvenau. Turėjau trumpokus plaukus, kurie būdavo surišti į dvi kasytes, kaip mama sakydavo, “pelės uodegytes”, nes tikrai buvo labai ploni, tačiau labai gražūs, tokie šviesūs palukučiai. Vieno klasioko mama nuolat pamiršdavo mano vardą, tad vadindavo “iš pirmo suolo su dviem kasytėm”.

Dar maža turėjau labai gerą vaizduotę, be galo mėgau dainuoti ir tai, kaip ir dabar, darydavau bet kur, kur tik užsinorėdavau. Kai ir dabar, labai mėgau žmones, tačiau neliūdėdavau ir viena. Prasimanydavau pačių įvairiausių žaidimų, tad su sesyčiu dūkdavome kaip reikalas :)

Draugų turėdavau kaip kada. Tenka pripažinti ,jog karts nuo karto likdavau vieniša dėl savo neperkalbamo būdo. Tačiau vieną vaikystės draugę išsaugojau - tai Jolita. Pirmoji mano draugė Pilaitėj. Mūsų bendravimas taip pat buvo itin savotiškas nes galėdavom žaisti valandų valandas, o po to, kai tik man kas nepatikdavo, tai jau mušdavomės. Matyt, pavydėdavau Jolitai ir jos ilgų plaukų, ir greitesnių kojų, ir proto, ir gražesnių piešinių, taikesnio būdo. Ji buvo mano idealas, draugė, bet kartu ir priešas, nes ji buvo absoliučiai už mane geresnė.

Tačiau daugiau mielų prisiminimų… Kaip mes abi medyje turėjom savo “kambarius”, kaip žaisdavom žiemą lauke ilgai ilgai, kol peršlapdavo pirštinės, o po to laiptinėj šildydavomės prie radiatoriaus suledėjusias rankas, kad tik nereikėtų grįžti namo, nes juk daugiau nebeišleis į lauką :) Jolita turėjo rožinį paršiuką, o aš rudą meškiuką. Ir mes tikėjome, kad jie naktį atgyja ir žaidžia tarpusavyje :) Dar kartais laiptinėj ratais lakstydavom - sportuodavom :)

Bet man visai ne gaila, kad aš užaugau, nes vis dar tebesu ta pati mergaitė “iš pirmo suolo su dviem kasytėm”. Nes vis dar braidžioju po balas, dainuoju bet kur ir bet ką. Nes vis dar svajoju. Tik jau groju ir dainuoju gražiau, ir sukalbamesnė pasidariau. Ir vis dar krentu į sniego pusnį, ir vis dar žiemą važinėju su rogutėm. :)

Ir man visai ne gaila, kad aš užaugau… dėl milijono priežasčių.

Ir man visai ne gaila… :)

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

  1. 1

    thony rašė,

    2007-12-26 @ 20:34

    šiltai šilta.
    bandau prisiminti save :) ujuj, irgi buvau beveik angeliukas, nors ir nelaipiojau medžiais ir nesimušdavau kieme ;)
    turiu ko papasakoti. turiu atsižymėjęs įvykius, kurie dalina laiką į "prieš" ir "po"…

Komentarų RSS · TrackBack URI

Tavo komentaras: